Sielos samprata antikos filosofijoje


Filosofijos savarankiškas darbas. Sielos samprata antikos filosofijoje. Siela. Kas ji? Ar ji egzistuoja? Ar ji amžina, ar miršta kartu su mumis?Įvadas. Sielos samprata antikos filosofijoje. Pirmasis sielos sampratą bandė suformuluoti talis. Vėlesnis mąstytojas - pitagoras. Apie sielos kilmę pirmasis prabilo heraklitas iš efezo. Po heraklito gyvenę filosofai toliau vysto materialistinę sielos sampratą. Prie materialistinės sielos sąvokos plėtojimo labai daug prisidėjo demokritas. Sekantis filosofas, atstovaujantis jau kitą filosofijos kryptį, buvo sokratas. Sokratas skatino žmones pirmiausia rūpintis savo siela, moraliniu tyrumu. Nuteistas mirti, jis bando savo draugams įrodyti, kad mirtis yra gėris ir jos nereikia bijoti. Galutinai naują sielos sampratą suformulavo ir įtvirtino sokrato mokinys platonas. Platonas manė, kad kiekviena siela yra nemirtinga. Aristotelis gyvybę susiejo su siela. Aukštesnėje pakopoje už gyvūnus stovi žmogus. Sielą, pasak aristotelio, turi tik natūralūs gamtos kūnai. Aristotelis sako, kad siela negali būti be kūno, lygiai kaip negali būti kūnu, nes ji yra ne kūnas, o kažkas, kas priklauso kūnui ir glūdi jame. Epikūras daugelį idėjų perėmė iš demokrito. Kitas helenistinės filosofijos atstovas - markas aurelijus. Filonas. Siela plotinui atrodė pirmapradė substancija. Išvados.

Sielos samprata antikos filosofijoje. (2013 m. Balandžio 14 d.). http://www.mokslobaze.lt/sielos-samprata-antikos-filosofijoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 10:36