Smurto ir prievartos problematika ir sprendimų keliai


Pedagogikos referatas.

Įvadas. Smurto apibrėžtis. Fizinio smurto problematika. Kodėl vaikai mušami? Prievartos požymiai ir pasėkmės. Smurtas mokykloje. Smurto prevencija. Kur kreiptis patyrus prievartą? Išvados. Literatūros sąrašas.


1986 metais, Jungtinių Tautų paskelbtaia Taikos metais, Austrijos mokslininkai, tiriantys taikos procesus, užregistravo 37 vykusius karus. Bet juk devintajame dešimtmetyje vyko ne tik tarptautiniai kariniai susidūrimai, bet ir vidiniai visuomenės konfliktai buvo sprendžiami naudojant ne mažiau prievartos. Tiek Vokietijos Federacinėje Respublikoje, tiek Prancūzijoje per demonstracijas žuvo žmonės. Suaugusiųjų pasaulis devintajam dešimtmetyje irgi nesuteikė pedagogams galimybės pateikti vaikams kaip sektiną žmogiškųjų santykių modelį. Priešingai: dar kartą pasitvirtino liūdna loginė tiesa apie prievartą ir atsokamąją prievartą, apie sėkmės siekimą naudojant jėgą ir ginklus, apie beprotišką valdžios siekimą ir atsakomybės už žmogiškesnę ateitį nebuvimą.

Esant tokioms nūdienos sąlygoms, pedagogams, norintiems išauklėti vaikus taip, kad ateityje jie galėtų gyventi be prievartos, dėl to dvigubai sunkiau. Viena, jiems tenka plaukti prieš srovę, o jie, kaip ir daugelis žmonių, nesutinkančių su esama tvarka, gali lengvau pasiduoti radikalioms nuotaikoms. Kita, lengva ranka suversti kaltę dėl prievartos tarp vaikų išoriniams veiksniams (televizijai, kaimynų vaikams ir t.t.) dažnai galima nepastebėti savo pačių smurto ir prievartos tendencijų. Tai apsunkina pedagogui savo elgesio analizę ir trukdo siekti pasikeitimų, už kuriuos jis pats turėtų atsakyti. (Christian Buttner, 1998).

Prievartos auklėdamni, kaip ir ankščiau, griebiasi tėvai, o pedagogika turi siekti „socializuoti“ auklėtinį prievartos kupiname pasaulyje – kad ir kaip parodaksaliai taip atrodytų palyginus su auklėjimo tikslu vengti prievartos.

Tačiau pedagogika pasiekia savo galimybių ribas ir dėl vaikų ūmių afektų. Pavyzdžiui, pedagogui dažnai tenka patirti bejėgiškumo jausmą susidūrus su agresyviais vaikais ir pripažinti savo nesugebėjimą padėti susidūrus su vaikų baime. O siekdamas rengti auklėtinius ateičiai be fizinės prievartos pedagogas įstringa objektyviuose prieštaravimuose tarp savo ir visuomenės tikslų. Anot Christian Buttner (1998).

O smurto, agresijos tema Lietuvoje jau senokai, deja, nėra naujiena. Antrokas užsipuolę bendraklasį; keturioklimečiai padegė gulintį kaimyną; aštuntokę mergaitė nusižudė, nes iš jos tyčiojosi trys bedraklasės ir viena septintokė; motina nužudė dukrą ir išėjo į vaistinę; į ligoninę paguldyti fiziškai išsekę trys mažamečiai vaikai, kurių girtaujantys tėvai nesirodo namie jau savaitę ir t.t. Net ir šios dienos laikraštyje galime perskaityti dar vieną istoriją apie smurtą prieš vaiką. (Žydrė Arlauskaitė, 2007).

Smurto auka – beveik kiekvienas vaikas gali tapti auka. Patirti smurtą iš savo tėvų, bedraklasių ar kitų vaikų/paauglių ir pan. (Arlauskaitė, 2007).

Skriaudėjas – tai žmogus, kuris skriaudžia vaiką, jo neprižiūri, tyčiojasi, žeminasi. (Arlauskaitė, 2007).

JAV prievartos šeimoje tyrimas prasidėjo 6-ąjį šio amžiaus dešimtmetį. Pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys į vaikų problemas. Iki 70-tų metų buvo manoma, kad smurtas šeimoje yra retenybė (Leliūgienė, 1997).

Visuomenėje daugiausiai užuojautos sulaukia patys bejėgiškiausi asmenys, kadangi jie negali savęs apginti. Tai kūdikiai ir jaunesnio amžiaus vaikai. Aukos, kurios parodo fizinį pasipriešinimą, vertinamos teigiamai. Visuomenė kaltina tuos, kurie paklūsta smurtui arba į tai žiūri abejingai.

Daugelis smurto rūšių įtvirtintos tyliu visuomenės sutikimu. Plačiai paplitęs vaikų baudimas – mušimas.

Reikalingos ne tik medicininės, religinės organizacijos ir prieglaudos, kurios galėtų apsaugoti individą nuo žiaurumo, bet ir visos visuomenės pagalba (Leliūgienė, 1997).

Prievartą tėvai, mokytojai ir kiti suaugusieji naudoja ne vien dėl depresijos, alkoholio ar narkotikų poveikio. Tokį elgesį gali lemti ir asmeninės savybės: impulsyvumas, agresyvumas. Kartais artimi žmonės nori tiesiog „pataisyti“ netinkamą vaiko elgesį, tačiau susilaukia priešingo efekto – jis elgiasi dar blogiau. Be to, jei suaugusieji vaikystėje patys buvo auklėjami diržu, tai didesnė tikimybė, jog ir su savu vaiku jie taip elgsis. Neretai skurdas tėvams varo neviltį, tad nusivylimą jie „išlieja“ ant savo atžalų. Kartais tėvams tiesiog stinga žinių apie vaiko poreikius, jie išgyvena asmeninius rūpesčius (skyrybas, susirgimą) ar tenkina individualius poreikius (siekia aukštesnių pareigų, nuolat keliauja). Pastebėta, kad dažniau yra skriaudžiami stigmatizuota vaikų grupė: neįgalieji, nusikaltelių šeimos atžalos, „neplanuoti“ vaikai, storuliai ir kt. (Maskoliūnienė, 2004). Daugelis tėvų ir vaikų pripažįsta, kad mušimas įrodo tėvų bejėgiškumą, nes vaikas netampa geresnis, t.y. klusniai nevykdo tėvų valios, nėra nuolankus bestuburis aplinkiniams, prisitaikantis, pataikaujantis. Nors tai ir suvokiama, tačiau vangiai“ keičiasi tėvų elgesio stereotipai, nes atsisakius lengviausio, nors ir skausmingo vaikų „auklėjimo“ būdo, būtina ieškoti alternatyvių bausmių, ugdančių nepatyrusių fizinių ir dvasinių kančių bei pažeminimo asmenybę (Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija „Gelbėkit vaikus“, 1997).

  • Pedagogika Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 21 puslapis (5283 žodžiai)
  • Universitetas
  • Pedagogikos referatai
  • Microsoft Word 44 KB
  • Smurto ir prievartos problematika ir sprendimų keliai
    10 - 6 balsai (-ų)
Smurto ir prievartos problematika ir sprendimų keliai. (2016 m. Birželio 10 d.). http://www.mokslobaze.lt/smurto-ir-prievartos-problematika-ir-sprendimu-keliai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 04:05