Socialinės politikos konspektas


Sociologijos konspektas. Socialinės politikos kurso egzamino klausimai. Socialinės politikos apibrėžimas. Socialinės politikos tikslai , priemonės , rezultatai. Socialinės politikos atsiradimo prielaidos bei raidos etapai. Ideologinės nuostatos socialinės politikos atžvilgiu. Gerovės teikėjai viešasis , savanoriškas , neformalus ir komercinis sektoriai , jų vaidmuo bei kaitos tendencijos. Gerovės valstybės apibrėžimas. Pagrindiniai gerovės valstybės modeliai ir jų bruožai. . Esping - Anderseno vaidmuo gerovės valstybių teorijos sukūrime. Socialinės apsaugos samprata. Socialinės rizikos ir jų rūšys. Sudėtinės socialinės apsaugos dalys , jų charakteristikos. Socialinės apsaugos modeliai , jų ypatumai. Skurdo samprata , jos istorinė kaita. Skurdo riba ir jos įvertinimo metodai. Įvertinimo metodai. Skurdo matai. Skurdo aiškinimo teorijos. Pajamų netolygumą rodantys rodikliai Džini koeficientas kvintilių 20 20 santykis. Kvantinis pajamų santykis. Džini koeficientas. Skurdo mažinimo priemonės. Užimtumas ir jo vaidmuo šiuolaikinėse visuomenėse. Ekonomiškai aktyvūs ir neaktyvūs gyventojai. Užimtumo ir nedarbo lygis. Darbo rinkos politikos samprata. Aktyvios ir pasyvios bedarbių rėmino priemonės. Pirminė ir antrinė darbo rinkos politika. Užimtumo didinimo programa. Išsilavinimas ir profesinis parengimas. Aplinkos gerinimas. Aktyvų prieinamumas. Darbui imlios technologijos. Viešųjų darbų programos. Diskriminuojamos grupės. Darbo pasidalijimas. Šeimos politikos samprata ir sritys. Valstybinė šeimos politika. Paramos šeimai programų tipai. Paramos šeimai programų tikslai. Priemones , taikomas darbinio ir šeiminio gyvenimo derinimo užtikrinimui. Gimstamumo skatinimas. Vaikų auginimo kaštų kompensavimas horizontalus perskirstymas. Skurstančių šeimų rėmimas vertikalus perskirstymas. Darbinio ir šeimyninio gyvenimo suderinimo problemos sprendimas.


Socialinė politika gali būti analizuojama trimis pagrindiniais požiūriais: jai keliamų tikslų (1), tiems tikslams įgyvendinti reikalingų administracinių ir finansinių priemonių (2) ir tų priemonių pagalba pasiektų rezultatų (3) požiūriu.

2.1Pirmiausia apibrėšime socialinę politiką jai keliamų tikslų požiūriu. Literatūroje šie tikslai gali būti grupuojami į tris stambias sritis: perskirstymas (vertikalus ir horizontalus), rizikos valdymas ir socialinės atskirties mažinimas.

2.2Valstybės įsikišimas, siekiant šių socialinės politikos tikslų įgyvendinimo, pasireiškia tokiomis formomis (mechanizmais): 1) per tiesioginį valstybinį aprūpinimą (socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo, būsto ir asmeninių socialinių paslaugų srityje); 2) per fiskalinę politiką (mokesčius ir išlaidas), perskirstant pajamas tarp įvairių grupių, regionų arba laiko atžvilgiu; 3) per teisinį reguliavimą, nustatant tam tikrus minimalius standartus arba sąlygas, privalomus visoms įmonėms ir įstaigoms.

Valstybės įsikišimas per socialinės politikos mechanizmus gali būti pagrindžiamas siekiant:

2.3Išskiriami du aspektai, kuriais socialinės politikos intervencija gali būti pateisinama efektyvumo požiūriu: 1) atitinkamų paslaugų, pvz., sveikatos priežiūros arba švietimo, teikimo lygis – kiekvienai visuomenei būtinas kiekvienos iš šių paslaugų socialiai efektyvus teikimo lygis, kuris, priešingu atveju, nebūtų užtikrintas; 2) neoptimalus paslaugų teikimas turės neigiamos įtakos produktyvumui bei ekonominiams rezultatams. Efektyvi ekonomika reikalauja efektyvios socialinės politikos.

Teisingumas arba perskirstymas gali būti suprantamas dvejopai, t.y.: 1) bendras pajamų paskirstymas visuomenėje, kuris laikomas “teisingas”; arba 2) konkrečių socialinių paslaugų, pvz., sveikatos arba švietimo paslaugų, galimybių paskirstymas visuomenėje.

Egzistuoja skirtumai tarp įvairių šalių socialinės politikos įgyvendinimo srityje pagal: 1) mechanizmus, naudojamus socialinės politikos tikslams pasiekti; 2) institucijas, formuluojančias ir įgyvendinančias, socialinę politiką; 3) funkcinį santykį tarp valstybės, privataus sektoriaus, asmens ir socialinių grupių. Paskutiniuoju aspektu galima išskirti tris pagrindinius gerovės teikėjus šiuolaikinėse visuomenėse bei jų ypatumus:

 Rinka (privalumai: vartotojui suteikiamas pasirinkimas, efektyvesnės paslaugos mažesniais kaštais (nes tai didina pelną), reaguojama į poreikius (nes nuo to priklauso apmokėjimas); trūkumai: rinkos nesėkmės, atskirtis, socialinės preferencijos);

 Šeima, NVO/nevyriausybinės organizacijos (skiriamas didesnis dėmesys dėl bendruomeninės globos reikšmės didėjimo).

Priklausomai nuo istorinės raidos, ekonomikos išsivystymo lygio, politinių ir socialinių struktūrų, kiekviena šalis sukūrė savitą gerovės užtikrinimo modelį, pasižyminti ypatinga šių trijų pakopų kombinacija, kuri vadinama “gerovės trikampiu”.

Šių dviejų elementų svarbą labai gerai iliustruoja istorijos raida, kuomet socialinės apsaugos sistemos pirmiausia buvo įvestos Vokietijoje, o po to paskleistos po visą pasaulį. Padėtis, susidariusi pramoninio perversmo metu, iššaukė socialinės apsaugos programų įgyvendinimo

poreikį. Pirmoji šalis, kuri įstatymais įteisino socialinės apsaugos sistemas, buvo, vis tik, Vokietija, o ne Didžioji Britanija, nors pramoninis perversmas joje ir įvyko anksčiausiai. Tačiau šioje šalyje nebuvo tinkamų kultūrinių sąlygų, reikalingų socialinės apsaugos programų įvedimui. Vokietija pirmoji priėmė reikiamus teisinius aktus - Bismarko 1883-1889 m. įstatymus2. Nors tuo metu industrializacija Vokietijoje buvo mažiau pažengusi į priekį, kultūriniu požiūriu ši šalis buvo labiau atvira negu Didžioji Britanija, kurioje tuo metu buvo labai populiarios laisvos rinkos idėjos, iškeltos žymaus anglų ekonomisto A. Smito. Be to, ir politiniai Bismarko tikslai buvo labiau palankūs socialinės apsaugos sistemų įvedimui, kadangi jos prisidėjo prie įtampos visuomenėje mažinimo

1870 – 1920: pirmosios iniciatyvos

Socialinės politikos vystymuisi ir gerovės valstybių raidai didelę įtaką turėjo industrializacija. Industrializacija įtakoja socialinės gerovės institucijų poreikio bei vartojimo skatinimą. Ji turi didelę įtaką prekių augimui, o tai tiesiogiai įtakoja ir didesnį gerovės paskirstymo poreikį. Taip pat socialinės apsaugos vystymąsi lėmė ir valstybių struktūrinės transformacijos. Išorinio valstybės saugumo, vidaus ekonominių laisvių ir lygybės prieš įstatymą užtikrinimo tikslai keičiami socialinio saugumo teikiant paslaugas ir pinigines išmokas tikslais. Socialinio saugumo užtikrinimo klausimai virsta rutininiais standartizuotais procesais, neapsiribojant tik skubia socialine pagalba.

Socialinės politikos konspektas. (2015 m. Kovo 25 d.). http://www.mokslobaze.lt/socialines-politikos-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 05:59