Socialiniai Sąjudžiai


Politologijos konspektas.

Socialinio politizavimas socialiniai judėjimai ir kultūrinė politika. Nauji socialiniai judėjimai. Naujas socialinis kontekstas. Claus Offe. Offe kritika. Totalinio funkcionalizmo. Socio kultūrinis. Inglehart teorija nepaaiškina. Alain Touraine. Socialiniai judėjimai ir naujoji politinė sociologija. Resursų mobilizacijos teorija. RMT prielaidos Olson. Anthony Oberschall. Zald ir McCarthy. Charles Tilly. Pagrindinius tikslus. Sidney Tarrow. “ Kultūrinis posūkis ” resursų mobilizacijos teorijoje. Racionalaus pasirinkimo teorijos prielaidos yra kritikuojamos. David Snow. Snow ir Benford framing teorijos. “ politinių galimybių ”. “ mobilizuojančių struktūrų ”. McAdam , Mccarthy ir Zald. McAdam kritikuojamas. Nauja socialinių judėjimų teorija konfliktas ir kultūra. Alan Touraine socialiniai judėjimai ir veiksmo sociologija. Action on social action. Socialinio veiksmo. Alberto Melucci “ naujo socialinio judėjimo ” plėtros teorija. Sintezės linkme “ socialinio judėjimo ” apibrėžimas Diani. Socialiniai judėjimai ir globalizacija.


socialinių judėjimų nariai pateikė svarbų socialinio gyvenimo supratimą. Socialiniai veikėjai laiko visuomenę kovos ir konflikto arena (nebūtinai klasių kovos) ir diskredituoja sociologinius paaiškinimus, traktuojančius socialinės tvarkos reprodukciją kaip praktiškai neišvengiamą, nes toks aiškinimas susijęs su egzistuojančio status quo išlaikymu.

socialiniai judėjimai padaro problemiškais ankstesnius sociologinius paaiškinimo modelius, naudojančius apie nacionalinę valstybę organizuotos politikos sąvoką. Naujoje politinėje sociologijoje socialiniai judėjimai analizuojami iš kovos dėl prasmių ir naujų tapatybių bei gyvenimo stilių konstravimo perspektyvos.

Terminas “naujas socialinis judėjimas” tapo reikšmingas nuo 1960m. Nauji socialiniai judėjimai išsiskiria orientacijos, organizacijos ir stiliaus terminais. Nauji socialiniai judėjimai skiriasi nuo kitų judėjimų sekančiais bruožais:

neinstrumentiniai, išreiškiantys universalius reikalus, ir protestuojantys moralės, o ne tiesiogiai protestuojantys konkrečių socialinių grupių vardu;

orientuoti pilietinės visuomenės, o ne valstybės linkme:

įtarūs centralizuotų biurokratinių struktūrų atžvilgiu ir orientuoti viešų požiūrių kaitos linkme, o ne elito institucijų atžvilgiu;

labiau rūpinasi kultūros, gyvenimo stilių ir dalyvavimo simbolinėje protesto politikoje aspektais, nei siekiantys socio-ekonominių teisių.

organizuoti neformaliais, “laisvais” ir lanksčiais būdais, vengiantys hierarchijos, biurokratijos ir net kartais, narystės kvalifikacijos;

labai priklausomi nuo žiniasklaidos t.y per žiniasklaidą kreipiamasi į žmones, organizuojami protestai ir kuriami efektyvūs įvaizdžiai, įtakojantys viešą vaizduotę ir jausmus.

Kai kurie naujų socialinių judėjimų organizaciniai aspektai aiškiai skiria juos nuo formalių politinių organizacijų. Apibūdinant naujus socialinius judėjimus,“tinklas” dažnai yra geresnis terminas, nei “organizacija”. Naujieji socialiniai judėjimai:

dažniau remiasi lokaliai mažomis, o ne nacionaliai orientuotomis grupėmis;

organizuojami pagal specifines problemas, o ne siūlant bendrus sprendimus;

patiria aukštus ir žemus dalyvavimo svyravimus, o ne laikosi reliatyviai stabilios narystės;

yra vadovaujami takios hierarchijos ir laisvos autoriteto (authority) struktūros.

Organizacinės socialinių judėjimų formos geriausiai apibūdinamos skale, kurios viename gale yra socialiniai judėjimai, o kitos-biurokratinės ir hierarchinės organizacijos.

Daryti kontrastą tarp senų ir naujų socialinių judėjimų jų orientacijų valstybės ar pilietinės visuomenės atžvilgiu, nėra tikslinga. Svarbu, kad socialinių judėjimų veikla pagrinde yra nukreipta pakeisti pilietinės visuomenės praktikas ir tapatybes (feminizmas-atskleidė įvairius lyčių santykių aspektus, aplinkos apsaugos judėjimas-etinio konsumerizmo pavyzdžius; etinės tapatybės kovos - artikuliuojamos apie muziką, drabužius ir istorinių naratyvų konstravimą). Įstatymų leidyba yra per daug šiurkštus instrumentas spręsti socialinių judėjimų keliamas problemas ir teisės ir einamosios politikos kaita dažnai yra mažiau tiesioginis jų veiklos tikslas ir daugiau pilietinės visuomenės kaitos pasekmė, kurios buvo siekiama.

Naujas yra būdas, kuriuo nauji socialiniai judėjimai patalpinami naujame socialiniame kontekste. Labiausiai riboti požiūriai į socialinius judėjimus išreiškia tai pažangių kapitalistinių visuomenių klasinės struktūros kaitos sąvokomis.

Claus Offe nurodo, kad reliatyvus socialinės demokratijos klestėjimas, aukštas išsimokslinimo lygis ir paslaugų sektoriaus augimas sudarė sąlygas naujų socialinių judėjimų atsiradimui. Nauja išsimokslinusi vidurinė, ypač valstybės sektoriuje dirbanti klasė ir “dekomodifikuotos” grupės t.y. studentai, namų šeimininkės ir gerovės gavėjai yra jautrūs universaliems socialinių judėjimų rūpesčiams. Offe teigimu, šios grupės yra labiausiai informuotos apie šiuolaikinės kapitalistinės sistemos neracionalumą ir tiesiogiai patiria kapitalistinės sistemos trūkumus. Offe nurodo, kad egzistuoja aiškūs struktūriniai dalyvavimo socialiniuose judėjimuose determinantai, formuojantys “klasės politiką”, bet šie judėjimai atstovauja ir kitus interesus, ne vien tik savo klasinius interesus.

Offe analizę galima patvirtinti empiriškai. Iš tikrųjų, turintys aukštąjį išsimokslinimą yra labiau atstovaujami socialiniuose judėjimuose. Tačiau turintys aukštąjį išsimokslinimą daugiau dalyvauja ir konvencinėse politinėse organizacijose. Offe kritika:

  • Politologija Konspektai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 18 puslapių (8584 žodžiai)
  • Universitetas
  • Politologijos konspektai
  • Microsoft Word 44 KB
  • Socialiniai Sąjudžiai
    10 - 2 balsai (-ų)
Socialiniai Sąjudžiai. (2016 m. Balandžio 30 d.). http://www.mokslobaze.lt/socialiniai-sajudziai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 18:36