Socialinio darbo praktikos modelis: socializacija


Sociologijos kursinis darbas. Įžanga. Socialinio darbo socializacijos modelis. Žmogaus socializacijos samprata ir esmė. Socializacijos agentai. Socializacijos etapai. Praktinės situacijos, taikant socializacijos modelį, analizėą. Išvados. Literatūra. Priedai.


Pasirinkta tema yra aktuali, nes socializacija yra kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga,

Tai viso gyvenimo esmė ir kultūros, ir socialiniu atžvilgiu. Socializacija tai procesas, kurio metu kiekvienas asmuo, perima visuomenės vertybes, taisykles, išmoksta elgtis, įgyja reikalingus įgudžius ir tampa tos visuomenės nariu. Socialinio darbo, tiek socialinių paslaugų tikslas yra vienas ir tas pats: atkurti, padėti palaikyti asmens santykius su šeima, visuomene, kai jis pats jau nepajėgia to padaryti. Panašus yra ir pagalbos objektas, klientas – individas, šeima.

Kiekvienas socialinio darbo modelis turi savo požiūrį į klientą, jo problemas ir problemų sprendimų būdus. Vienas iš tokių modelių yra Socializacijos socialinio darbo teorijos modelis. Tai vienas iš kelių socialinio darbo modelių, kurio teorijos pagrindas yra E. Eriksono epigenetinis modelis, Margaret Mead sąvokos reikšmė ir individualybė, sociologijos kontekste. John Dewy pažinimo procesas. Sistemų teorija, žmogaus motyvacijos sąsajos su įvykiais ir grįžtamasis ryšys.

Elizabeth McBroom aparašė žmogaus elgesį ir plėtrą, jos pirminio mokymo ir mokslinių tyrimų dėmesys, taip pat yra socializacijos teorija. Jos teorija buvo pritaikyta naudoti įvairiose socialinėse agentūrose. Pati manė, kad daugialis socialinių problemų buvo padarytą, dėl socializacijos vaidmenų trūkumo, tai vaikų, tėvų ir darbuotojų tarpusavio bendravimo. McBroom manymu socialinis darbuotojas turi mokyti bendrauti savo klientus, kurie neturi pagrindinių socializacijos įgūdžių. Socialinis darbuotojas privalo tapti aktyvesniu pagalbininku ir mokytoju jiems.

Margaret Mead pradėjo „kutūros ir asmenybės“ teorijos raidą. Ši teorija gali būti apibūdinama kaip psichologinė atmaina. Savo knygoje „Kultūros evoliucijos tęstinumas“ atskleidžia kultūrinio perimamumo ir tęstinumo formas įvairiais asmenybės vystymosi etapais. Ji pabrėžė, kad evoliucijos suvokimas yra galimybė dalyvauti procese, taip pat kiekvieno individo reišmė ir atsakomybė.

Savarankišku ir suaugusiu netampama staiga, per vieną naktį. Kai kuriems individams tai gali būti sąlyginai lengvas ir greitas perėjimas į suaugusiųjų pasaulį. Kitiems šis etapas yra sunkus ir pareikalauja daug jėgų bei užtrunka ne vienerius metus.

Daug asmenų nesugeba objektyviai įvertinti savo galimybes ir gebėjimus, nėra pasirinkę savo profesinio užimtumo, todėl jie negali ir nesugeba konkuruoti su kitais asmenimis. Dėl nepakankamų vystymosi sąlygų vaikystėje, įgytos neigiamos socialinės patirties, patirtų psichologinių traumų, jų psichikos sveikata gerokai prastesnė. Todėl nesugeba užmegzti pozityvių ir ilgalaikių ryšių su kitais asmenimis. Trūksta streso įveikimo gebėjimų, stokoja konstruktyvių konfliktų sprendimo įgūdžių, yra žemesnės socialinės ir asmeninės kompetencijos. Tai lemia prastesnę socialinio ir asmeninio gyvenimo kokybę, yra didesnė priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, psichikos sutrikimų tikimybė.

Daug psichologijos ir sociologijos mokslininkų, kaip teigia G. Kvieskienė socializacija išskiriama į dvi rušis tai pirminę ir antrinę. Pirminė socializacija trunka nuo individo gimimo iki socialiai brandžios asmenybės. Antrinė socializacija tai asmenybės persitvarkymas, jos socialinės brandos perioduose.

Pirminė socializacija vyksta ankstyvaisiais žmogaus gyvenimo metais. Ji pati svarbiausia, nes šiuo metu susiformuoja visos bazinės asmens vertybinės nuostatos, įgūdžiai, įsitikinimai ir t.t. Taigi pirminė socializacija ir asmens vystymasis vaikystėje yra ypatingai svarbūs individui, nes tai yra pamatai būsimajam socialiniam gyvenimui. Pirminės socializacijos pagrindiniai uždaviniai yra perimti pagrindinius socialinio gyvenimo šaltinius kalba:

Siekius ir vaidmenis. Vaidmenys gali būti pvz. „studentas“, „dėstytojas“, “mama“, „duktė“ ir pan.

Apibendrinant antrinė socializacija - tai asmens prisitaikymas viešojoje socialinėje aplinkoje ir trunka visą gyvenimą.

Antrinė socializacija remiasi pirmine socializacija, tačiau emocinis santykis yra ne toks svarbus kaip pirminėje socializacijoje.

1.2 Resocializacijos samprata ir esmė

Tėvai. Jie perduoda vaikiui savo pačių požiūrius į visuomeninį gyvenimą.

Žvilgsnis į vaiko ir asmenybės raidą. Psichoanalitinės teorijos pagrindu vaiko asmenybės raidos problemas analizavo E. Eriksonas (1993). E. Eriksonas teigė, kad tiks sveikas žmogus geba patenkinti savo poreikius per ego („aš“ norus), o kartu atsakyti į visuomenės reikalavimus.

E. Eriksonas (1993) išskyrė aštuonis asmenybės raidos etapus:

Tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjimo supančiu pasauliu (nuo gimimo iki 1m.);

  • Sociologija Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 18 puslapių (4089 žodžiai)
  • Universitetas
  • Sociologijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 106 KB
  • Socialinio darbo praktikos modelis: socializacija
    10 - 5 balsai (-ų)
Socialinio darbo praktikos modelis: socializacija. (2015 m. Gruodžio 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/socialinio-darbo-praktikos-modelis-socializacija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 04:04