Socialinių paslaugų kokybės analizė Alytaus savivaldybėje


Sociologijos kursinis darbas. Lentelių sąrašas. Įvadas. Socialinių paslaugų sistema. Socialinių paslaugų teikimo raida. Socialinių paslaugų samprata. Socialinių paslaugų klasifikacija ir rūšys. Socialinių paslaugų organizavimas ir teikimas. Socialinių paslaugų teikimas alytaus savivaldybėje. Savivaldybės socialinės, ekonominės ir demografinės situacijos įvertinimas. Socialinių paslaugų infrastruktūros išsidėstymas ir socialinių paslaugų teikimo savivaldybėje pakankamumo lygis. Savivaldybės galimybių teikti socialines paslaugas ir socialinių paslaugų poreikio įvertinimas. Siocialinių paslaugų sistema alytaus savivaldybėje. Tyrimo metodika. Respondentų apibūdinimas. Tyrimo duomenų analizė ir apibendrinimas. Išvados. Literatūra. Santrauka. Summary.


Socialinėmis paslaugomis naudojasi įvairios žmonių grupės - vieniši, seni žmonės, socialinių problemų turinčios šeimos, našlaičiai ir tėvų globos netekę vaikai, asmenys grįžę iš įkalinimo įstaigų, piktnaudžiaujantys alkoholiu ar narkotinėmis medžiagos, todėl temos aktualumas neabejotinas.

Darbo tikslas – įvertinti Alytaus miesto savivaldybėje teikiamas socialines paslaugas.

Darbo uždaviniai:

Išsiaiškinti socialinių paslaugų sistemos principus.

Nustatyti Alytaus savivaldybėje teikiamų socialinių paslaugų principus.

Ištirti socialinių paslaugų sistemos Alytaus savivaldybėje principus.

Tyrimo metodai: literatūros analizė, kokybinis tyrimas-interviu.

Tyrimo objektas: du socialinių paslaugų gavėjai, du socialinių paslaugų teikėjai, socialinių paslaugų organizatorius.

Praktiškai visą Lietuvos socialinės paramos laikotarpį nuo pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susiformavimo iki 1990 m. galima sujungti ir pavadinti vienu neprofesionalios paramos etapu, kai vyravo stacionarios socialinės paslaugos, teikiamos visokių sričių specialistų ir ne specialistų. Nuo 1990 m. pradedama kurti įvairi socialinės apsaugos sistema, kurioje vis svarbesnis tampa decentralizuotas profesionalus socialinis darbas ir jo atmainos (žr. 1 lent.). Remiantis socialinių paslaugų sistemos ypatybėmis, išorinės valstybių egzistavimo aplinkos kontekstu galima išskirti tris socialinių paslaugų sistemos raidos etapus:

Nuo 1990 – socialinių paslaugų sistemos reformavimo, pertvarkymo laikotarpis, išorinės tarptautinės situacijos pasikeitimas (Žalimienė, 2003, p. 16).

1990 m. spalio mėnesį Lietuvos Seimui priėmus Valstybinį socialinio aprūpinimo pagrindų įstatymą, buvo pradėta socialinės apsaugos reforma. Įstatyme buvo nurodyta, kad valstybinis socialinis aprūpinimas yra valstybės nustatytų socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų gyventojams, kurie negali apsirūpinti arba yra nepakankamai aprūpinti. Įstatyme buvo įvardinta Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos struktūra: privalomas socialinis draudimas ir socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa. Be to, buvo nurodytos remiamų asmenų grupės:

invalidams ir laikinai netekusiems darbingumo;

1994 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta Socialinės paramos koncepcija, pagal kurią Valstybinę socialinę apsaugą sudaro privalomas socialinis draudimas ir socialinė parama. Tai buvo labai svarbus žingsnis. Socialinės paramos koncepcijoje apibrėžta socialinė paramos sąvoka - tai socialinės-ekonominės, teisinės ir organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims, kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie galėtų pasirūpinti savimi. Pagal šią koncepciją socialinė parama apima neįgalių asmenų socialinę integraciją, socialinę paramą šeimoms ir vaikams, paramą nukentėjusiems asmenims, paramą seniems ir vienišiems asmenims, paramą socialinės rizikos asmenims, paramą pabėgėliams, imigrantams ir kitiems asmenims. Koncepcijoje numatyta, kad socialinė parama gali būti:

Taigi, praktiškai visą Lietuvos socialinės paramos laikotarpį nuo pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susiformavimo iki 1990 m. galima sujungti ir pavadinti vienu neprofesionalios paramos etapu, kai vyravo stacionarios socialinės paslaugos, teikiamos visokių sričių specialistų ir ne specialistų. Nuo 1990 m. pradedama kurti įvairi socialinės apsaugos sistema, kurioje vis svarbesnis tampa decentralizuotas profesionalus socialinis darbas ir jo atmainos.

Žalimienė (2003), socialinių paslaugų apibrėžimą pateikia siaurąja ir plačiąja prasme. Plačiuoju požiūriu - tai visuomenei teikiamos švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos, sporto, laisvalaikio, kultūros paslaugos. Siauruoju požiūriu – tai paslaugos, kurias teikia šiuolaikinė socialinės apsaugos sistema, apimant tokias socialines rizikas kaip liga, invalidumas, senatvė, našlystė, šeima/vaikai, nedarbas, būstas, socialinė atskirtis.

Pasak Guogį ir Gudelį (2005), socialinių paslaugų įstatyme pateiktas socialinių paslaugų apibrėžimas yra netikslus, nes jame neatsižvelgiama į privačiai teikiamas socialines paslaugas. Siaura socialinių paslaugų samprata yra kliūtis formuojant tokią socialinių paslaugų plėtros politiką, kurioje būtų numatytos priemonės plėtoti ir reguliuoti socialinių paslaugų rinką. Pasak autorių, reikia keisti Socialinių paslaugų įstatymą, tikslinant jame socialinių paslaugų apibrėžimą.

Taigi, socialinės paslaugos – tai paslaugos, kurias teikia šiuolaikinė socialinės apsaugos sistema, apimant tokias socialines rizikas kaip liga, invalidumas, senatvė, našlystė, šeima/vaikai, nedarbas, būstas, socialinė atskirtis.

Socialinės paslaugos klasifikuojamos pagal tris pagrindinius požymius:

Socialinės paslaugos pagal klientų grupes. 17 a. Anglijoje pietizmo judėjimo atstovai pradėjo diferencijuoti socialinės pagalbos gavėjus. Iki to laiko visi žmonės, kuriems reikėjo pagalbos, buvo vadinami vargšais. Jie buvo laikomi tuose pačiuose auklėjimo arba drausmės ir darbo namuose, kuriuose po vienu stogu gyveno įvairios socialinės grupės: seni žmonės, invalidai, vaikai ir kūdikiai, buvę kaliniai, sergantieji nepagydomomis ligomis, prostitutės, valkatos ir t. t. Ilgainiui, keičiantis visuomenės požiūriui į vargšus, pagalba ir parama jiems buvo vis labiau individualizuojama. 19 a. labdaros organizacijos jau neįsivaizdavo, kaip gali būti teikiama pagalba nebendraujant su kiekvienu vargšu, jo neauklėjant ir nekontroliuojant. Todėl susiformavo tipinės socialinio darbo, socialinių paslaugų klientų grupės.

  • Sociologija Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 30 puslapių (6806 žodžiai)
  • Universitetas
  • Sociologijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 50 KB
  • Socialinių paslaugų kokybės analizė Alytaus savivaldybėje
    10 - 4 balsai (-ų)
Socialinių paslaugų kokybės analizė Alytaus savivaldybėje. (2015 m. Birželio 23 d.). http://www.mokslobaze.lt/socialiniu-paslaugu-kokybes-analize-alytaus-savivaldybeje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 09:53