Socialinių pedagogų požiūris į televiziją kaip delinkventinį nepilnamečių elgesį skatinantį veiksnį


Pedagogikos kursinis darbas. Įvadas. Televizijos programų poveikio nepilnamečio delinkventinės elgsenos formavimuisi tyrimo teorinis pagrindimas. Delinkventinio elgesio teoriniai aspektai. Delinkventinio elgesio sampratos ir esmės diskursas. Televizijos programų turinio poveikis nepilnamečio asmenybės formavimuisi. Socialinio pedagogo veikla su nepilnamečiais, linkusiais į delinkventinį elgesį. Socialinių pedagogų požiūris į delinkventinį nepilnamečių elgesį skatinančias televizijos programas. tyrimas. Tyrimo metodika ir organizavimas. Tyrimo rezultatai ir analizė. Socialinių pedagogų požiūris į televiziją ir jos įtaką nepilnamečių delinkventinės elgsenos formavimuisi. Socialinio pedagogo darbo metodai, organizuojant delinkventinio elgesio prevencinę veiklą. Išvados. Literatūra. Priedai. Priedas.


Tyrimai atskleidė, kad maždaug apie 80-90 procentų paauglių nurodo, jog iki 18 metų atliko asocialius, delinkventinius, veiksmus. Statistikos duomenys rodo, kad per pastaruosius 25 metus nepilnamečių padarytų nusikaltimų padaugėjo daugiau nei tris kartus. Kaip ir kodėl vaikai išmoksta agresyvaus elgesio modelio, tampa delinkventais, t.y. padidintos rizikos vaikais? Vienas iš pagrindinių būdų mokytis agresyviai elgtis vaikams yra kitų asmenų pavyzdys. Agresyviai elgtis mokomasi ir stebint tėvų, bendraamžių elgesį (Žukauskienė, 2006). Agresyvaus elgesio apraiškas gali skatinti ir žiniasklaida, kuri tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Ji užėmė tradicinių socialinių institucijų – švietimo ir religijos vietą (Vaitkienė, 2004). Daugelis vertybių, normų, nuostatų, elgesio pavyzdžių bei kitų socializacijos veiksnių yra perduodami netiesiogiai iš tėvų ar kitų suaugusiųjų autoritetų, bet per tarpininkus, neretai žiniasklaidos priemones (televiziją, laikraščius, žurnalus, radiją, garso ir vaizdo įrašus, internetą ir pan.).

Televizijos filmai veikia bręstančios asmenybės vidinį pasaulį, jausmus, emocijas, vertybes, skatina smurtą ir agresyvų elgesį, neigiamai veikia vaiko protinį vystymąsi, formuoja lyčių stereotipus (Liubinienė, 2002). Teigiamas ar neigiamas vertybes, bruožus ugdo televizijos filmai labai priklauso nuo vaikų amžiaus, stebimų filmų žanro, scenarijaus, turinio, estetinio vaizdo. Vaikai labiau pasiduoda televizijos laidų įtakai, nes dar neturi stabilios vertybių sistemos, sunkiai atskiria demonstruojamą fantazijų pasaulį nuo realybės. Pasak Stebėdami filmų (animacinių filmukų) herojų agresiją, vaikai nesunkiai gali išmokti, o vėliau ir sėkmingai panaudoti įvairias agresyvaus elgesio formas. Žmogus, kitaip nei gyvūnas, negimsta su nekintančiu ir jo elgesį lemiančiu veikimu ir gyvenimo būdu. Elgseną, kuri jį išskiria kaip suaugusį žmogų, jis turi įgyti.

Probleminiai klausimai: kaip televizija veikia nepilnamečius? Kokias delinkventinio elgesio prevencines priemones taiko socialiniai pedagogai?

Ištirti socialinių pedagogų požiūrį į televiziją, kaip delinkventinį nepilnamečių elgesį skatinantį veiksnį ir atskleisti prevencinio darbo galimybes.

Tiriamieji: kokybiniame tyrime dalyvavo 3 socialiniai pedagogai, dirbantys mokykloje ir vaikų dienos centre.

Sąvokos „delinkvencija“, „delinkventinis elgesys“ (lot. delinquens – „nusižengiantis“, delinquere – likti už nepageidaujamo elgesio ribų) įvairiuose mokslinės literatūros šaltiniuose aiškinamos kiek skirtingai: vieni autoriai pabrėžia psichologinį šių terminų aspektą, kada į nusikalstamą elgesį reaguojama veikiau siekiant padėti, nei bausti, kiti delinkventiškam elgesiui priskiria visas elgesio formas, įskaitant ir tas, už kurias nepilnamečiai atsako prieš teismą (Abromaitienė, 2009).

I. Leliūgienė (2003) išskiria tokius delinkventinio elgesio tipus:

Delinkventai dreifuoja tarp delinkventinio ir visuotinai priimtino elgesio. Kartais delinkventai dalyvauja visuotinai priimtinoje veikloje ir vengia įsitraukti į delinkventinį elgesį. Ir netgi darydami pažeidimus jie pripažįsta visuotinai priimtas normas bei jaučia gėdą dėl savo neteisėto elgesio. „Nudreifuoti“ į delinkvenciją nepilnamečiams padeda taip vadinamos neutralizavimo technikos, padedančios jiems neutralizuoti delinkventinių vertybių ir požiūrių laikinumą bei dreifuoti pirmyn ir atgal tarp teisėto ir delinkventinio elgesio. Jeigu pirmą kartą nusižengimą padaręs nepilnametis yra sugaunamas ir griežtai nubaudžiamas, tuomet tikimybė, jog jis dar kartą nusižengs, labai sumažėja. Ir priešingai, jeigu nepilnamečiui pasiseka pirmojo nusižengimo atveju likti nepastebėtam ar išvengti bausmės, didelė tikimybė, jog jis toliau pažeidinės taisykles, ir galbūt dar dažniau (Vileikienė, 2007).

Televizijos įtaką pirmiausia lemia dar nesuformuotos vaiko vertybinės orientacijos, nuostatos ir komunikacijos priemonių atžvilgiu. Kasdien susidurdami su televizijos teikiama produkcija, vaikai dažniausiai renkasi intuityviai, neskirdami daugiau laiko kritiškai atrankai. R. Sakadolskis (2007), pateikdamas užsienio šalių atliktų tyrimų informaciją, išskiria tipiškam klausytojui ar žiūrovui būdingą bruožą – didelių pastangų nereikalaujantį televizijos skirstymą į „patinka“ ir „nepatinka“. Panašią tendenciją jis įžvelgia ir Lietuvoje. Taip elgiasi suaugę žmonės, o vaikas, dar neturintis gilesnės gyvenimo patirties, poreikio kritiškai žiūrėti į tai, kas jam siūloma. Anot L. Bielinio (2005) šiuolaikinė publika (žiūrovai) jau neteko vidinės laisvės atsisakyti žiūrėti televizijos, ji yra liguistai, refleksyviai pririšta prie žydrųjų ekranų. Televizijos žiūrėjimas tampa tokiu pat būtinu aktu, kaip miegas ar valgymas, tai jau nėra laisvas pasirinkimas, o gyvybiškai būtinas šiuolaikinio žmogaus būties atributas.

Televizija savotiškai skubina vaiko brandą, neleisdama jam skirtu laiku susipažinti su gyvenimo įvairove. R. Uznienės (2004) teigimu, televizija vaikui informaciją apie bendraamžių ir suaugusiųjų gyvenimą pateikia greičiau ir anksčiau, nei atsiranda galimybė jį patirti asmeniškai. Mokslininkė tarptautinėje konferencijoje „Žiniasklaida ir asmenybės raida: nepilnamečių apsauga ir žmogaus orumas“ (2003) pateikė tyrimo, atlikto 2000-2002 m., rezultatus. Vienas iš tyrimo tikslų buvo nustatyti žiniasklaidos darbuotojų nuomonę apie teigiamą ir neigiamą televizijos poveikį vaikams. Respondentai išskyrė šiuos neigiamus veiksnius: smurto propagavimas animacinuose filmuose, laiko stoka (dėl nuolatinio televizoriaus žiūrėjimo) vaikiškiems žaidimams, bendravimui su šeimos nariais, neadekvatus realaus gyvenimo suvokimas ir žala vaiko sveikatai.

  • Pedagogika Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 30 puslapių (8553 žodžiai)
  • Universitetas
  • Pedagogikos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 69 KB
  • Socialinių pedagogų požiūris į televiziją kaip delinkventinį nepilnamečių elgesį skatinantį veiksnį
    10 - 2 balsai (-ų)
Socialinių pedagogų požiūris į televiziją kaip delinkventinį nepilnamečių elgesį skatinantį veiksnį. (2015 m. Birželio 28 d.). http://www.mokslobaze.lt/socialiniu-pedagogu-poziuris-i-televizija-kaip-delinkventini-nepilnameciu-elgesi-skatinanti-veiksni.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 11:46