Sociologijos interpretacija


Sociologijos interpretacija. Žmogus egzistuoja ir vystosi glaudžiausiame ryšyje su aplinka. Tokie asmenybės ir aplinkos santykiai pagrįsti visuomenine – istorine patirtimi, nes individo raidą sąlygoja kitų individų, su kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauja raida. Atskiro individo istoriją sąlygoja buvusių ar esančių individų istorijos. Kuo ilgiau užtrunka socialinė izoliacija, tuo labiau jos rezultatai nebepataisomi.


Poreikis bendrauti – vienas pagrindinių ir pirminių socialinių poreikių. Jis kyla jau pačioje gyvenimo pradžioje ir ypač ryškus paauglystės ir jaunystės metais. Jau pati vaiko prigimtis reikalauja socialinių egzistavimo sąlygų.

Bendravimo metu stebėdami, lygindami, vertindami, analizuodami elgesį ir poelgius, išmokstame pažinti kitus žmones. Mes įspėjame partnerio veiklos motyvus, interesus, suvokiame vertybes, dorovingumą, dvasinio pasaulio turtingumą. Žinoma, tai suvokti mums padeda sukaupta bendravimo patirtis.

į bendravimo patirtį mes žiūrime kaip į ištisą bendravimo įgūdžių, įpročių, dorovės normų kompleksą. Tai ir individo emocinė bei fizinė būklė, mokėjimas gyventi bei toleruoti kitą asmenį, sugebėjimas greitai reaguoti, išsiaiškinti bei kontroliuoti save santykiuose su kitais. Bendravimo patirtis – tai ištisa sistema nerašytų taisyklių, kurias kiekvienas individas savaip supranta ir perima.

Gyvenimo praktika rodo, kad turima kurios nors veiklos patirtis leidžia geriau perprasti gana sudėtingas problemas, kelia nuotaiką, darbo našumą, meistriškumą ir panašiai. Bendravimo patirtį turintis žmogus sugeba lengvai užmegzti pažintis, moka sudaryti palankias šiai pažinčiai situacijas, sukuria įdomaus bendravimo formų ir būdų. Bendravimo patirtis pagerina žmogaus statusą kitų žmonių tarpe, ypač jeigu įveikti pagrindiniai šio proceso komponentai – žinojimas ir mokėjimas.

Socialumas jau nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenimui. Paprastai kūdikius apsupa žmonės, kurie bendrauja su jais nuo pat gimimo. Bet kas atsitiktų, jeigu kūdikiams būtų atimta galimybė bendrauti? į šį klausimą galima atsakyti tik pavyzdžiais tokių vaikų, kurie ankstyvojoje vaikystėje buvo izoliuoti nuo žmonių. Tai yra siaubingai baisus atvejis, kuris turi labai daug skaudžių padarinių bei pasekmių. Kuo ilgiau izoliacija užtrunka ir kuo mažiau su vaikais bendraujama, tuo labiau jie tampa nepilnaverčiais žmonėmis ir nedalyvauja socialiniame gyvenime. Vienas dalykas yra tas, kad tokie vaikai neturi socialinių įgūdžių, o kitas tai, (kad mano manymu), - nenoras, nemokėjimas, o gal būt ir baimė integruotis į socialinę aplinką, įsinerti į visuomenę, į pilnavertį gyvenimą.

Labai geras izoliuoto nuo visuomenės vaiko pavyzdys yra neperseniausiai skaitytos mano knygos maža veikėja, mergaitė, vardu ana.

Aną pagimdė protiškai atsilikusi motina, kuri pati būdama nekokios būklės, nelabai pajėgė fiziškai dar ir kūdikį prižiūrėti. Motina laikė mergaitę vieną antro aukšto kambaryje, kol jai vargšelei nesukako metai.

Sociologijos interpretacija. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/sociologijos-interpretacija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 21:29