Sofoklis Antigonė analizė


Lietuvių analizė. Sofoklis parašė „Antigonę“ remdamasis vadinamuoju Tėbų mitų ciklu. Tėbų karalaičiai, Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis, susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė sostą. Surinkęs pagalbininkų armiją, Polineikas puolė miestą. Tarp savęs kovodami Edipo sūnūs Eteoklis ir Polineikas vienas kitą nužudė. Karaliaus valdžia atiteko jų dėdei Kreontui. Šis įsakė Eteoklį palaidoti su visomis apeigomis, o Polineiką palikti nelaidotą. Nelaimingas vyresnysis sūnus Polineikas turės net miręs kentėti jam priešas naujasis valdovas jo kūną uždraudė palaidoti – tebus jis pamestas šunims ir plėšriems paukščiams. O nepalaidoto ir neapgarbstyto žmogaus vėlė neturės ramybės amžinai. Žuvusiųjų sesuo Antigonė ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreonto įsakymui ir palaidoti brolį. Tragedijoje nematome Antigonės apsisprendimo, tad galima teigti, jog tragedijos fabula yra sudėtinė. Prologe ji ateina į orchestrą jau ryžtingai nusiteikusi nunešti aukų požemių dievams, keletu saujų smėlio užberti išniekintam brolio lavonui, nors žino, kad už tokį beprotišką narsumą gresia mirties bausmė.

Sofoklis Antigonė analizė. (2013 m. Gruodžio 19 d.). http://www.mokslobaze.lt/sofoklis-antigone-analize.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 00:27