Sokratas. Platonas.


Sokratas moralės filosofas. Platono idealizmas. Sokrato morales filosofija. Sokratas – moralės filosofas.. Morales filosofija. Platonas referatas. Filosofinis ese apie groži. Sokratas filosofas. Daiktu esmes platonas. Platonas ese valstybe.

Filosofijos referatas. Sokratas. Sokratiškos mokyklos. Platonas. Aristotelis. Vergvaldžių visuomenės smukimo epochos etiniai mokymai. Epikūras. Stoicizmas. Neoplatonizmas. Sokratas ( 1470 – 1399 iki Naujųjų Amžių) pirmasis etikos istorijoje moralistas – švietėjas. Sofistai perorientavo filosofiją iš gamtos mokslo į mokslą apie žmogų, kurio būtį jie suprato pakankamai įvairiapusiškai. Daug dėmesio Sokratas skyrė moralinei žmogaus būčiai, filosofijos objektu tampa vertybinis gyvenimo kūrinys – gerovės ir dorovingumo klausimai, gėris ir blogis, nauda ir laimė. Visa kultūros šviečiamoji veikla, proto pažinimo veikla, pasak Sokrato, turi būti nukreipta į dorovinį asmenybės tobulinimąsi.Tokiu būdu Sokratas, pirmasis etikos istorijoje, absoliutina moralę.Tiesa, tai dar ne grynas, abstraktus moralizavimas, priešpastatantis moralę dalykinei – praktinei veiklai. Toks moralizavimas atsiranda vėliau ir atspindi labiau išvystytas socialinio antagonizmo formas. Sokratas neatskiria asmenybės moralės (dorovės) nuo asmenybės veiklos įvairiapusiškumo (šeimyninės, pilietinės, karinės, individualios – kūniškos ir t.t.), o mato jame žmogaus būties esmę. Kiriniečiai. Pradininkas – Aristipas. Kiriniečiai išplėtojo endaimonizmą ir jį pavertė hedonizmu, pagal kurį malonumas yra veiklos maksima. Platono filosofija remiasi Sokrato moralės mokymu. Sokratas tikrovėje matė gražius daiktus, teisingus poelgius, bet nematė joje savaiminių grožio ir tiesos analogijų. Platonas išskiria tokius analogus kaip idealias daiktų esmes.Jis darė prielaidą, kad už pojūčių pasaulio “protingose vietose” yra ypatinga daiktų klasė – idėja, kuri atspindi daiktų bendrumą. Platono idealizmas – Sokrato moralizuojančio idealizmo tęsinys. Jis turi etinį tikslą: juk rasti teisingą gėrio sampratą reiškia tapti doru. Platonas, sekdamas Sokratu, tęsia ir remiasi sąmoninga moraline logika, nes tik per ją visa kita žmogui tampa vertinga. Platonas siekia reformuoti tikrovėje esančius žmonių santykius taip, kad jų elgesys taptų moraliniu privalėjimu. Remiasi logika – nuo idėjos prie tikrovės, nuo privalėjimo prie esmės.


Jis nubrėžė tą liniją etikoje, kurios šalininkai ne moralės principus išvesdavo iš gyvenimo, o patį gyvenimą pritaikydavo prie jų. Su jo vardu siejama idealistinė etika, nors jo etinis idealizmas nėra užbaigtas. Sokratas remiasi realiu gyvenimu, jo prieštaravimais, judėjimu, neužbaigtumu. Jam socialinė individo atsakomybė yra taip pat svarbi kaip ir jo mąstymo ir veiklos moralinio suverenumo siekimas. Sokratas nepaliko raštinio paveldo. Jo pažiūros pasiekė mus jo mokinių ir amžininkų dėka. Yra dar vienas jo etikos pasaulėžiūros šaltinis – tai pasakojimai apie paties filosofo gyvenimą. Jo biografijos faktai turi etinių argumentų galią. Mąstytojo likimas prilygsta žmogaus idealui, kurį jis teoriškai pagrindė. Jo žodžiais, nuo pat vaikystės jis girdėjo vidinį balsą – kažkokį demoną, angelą savyje, kuris sulaikydavo jį nuo tam tikrų poelgių. Šiuo metu kalbama apie vidinių poelgių pagrindimą. Jo noras visada likti pačiu savimi buvo pastebimas būtent filosofo gyvenimo kelio pagrindime. Sokratas iš savo tėvo – skulptoriaus Sorfonisko išmoko skulptoriaus amato (vėliau jo kūrybai buvo priskiriamos kai kurios Akropolio skulptūros), bet jis nepasuko tėvo keliu, jam taip pat nepatiko kitokio pobūdžio visuomeninė veikla. Jis pats sau sugalvojo profesiją - vesti etinius pokalbius su piliečiais, raginti juos ieškoti dorovinės tiesos ir tobulėjimo. Jo gyvenimo tikslas – pažadinti afiniečius iš dorovinio miego.Jis buvo pasiruošęs kalbėti su bet kokiu žmogumi – valstybės veikėju, batsiuviu, filosofu, poetu, jūreiviu, žodžiu, darė tai, ką manė esant reikalinga.

Sokratas suprato, kad savo veikla, nukreipta prieš viešpataujančią nuomonę ir prietarus, jis pats save pasmerkia persekiojimams ir netgi mirčiai. Bet savo sampratą apie tiesą ir melą Sokratas kildino aukščiau viso kito, netgi gyvenimo. Jo gyvenimo būdas ir dorovinė misija prieštaravo realioms visuomenės dorovės normoms. Sokratui būdingas giliai apgalvotas, racionaliai pasvertas asmeninių moralinių principų sekimas. Visą savo gyvenimą Sokratas demonstravo, kad dorovingumas jam yra aukščiau visko. Jis buvo narių, prieštaravusių prieš mirties bausmę nugalėtojams, kurie nugalėjo kautynes prie Arginuso, bet buvo nuteisti vien už tai, kad nepalaidojo žuvusiųjų. Sokratas – Atėnų sūnus ir atėniečiai jam aukščiau visko.Sokratas neišlaisvina savęs nuo įstatymų ir tradicijų, kurie išoriškai jį sieja su piliečiais (jis garbina dievus, švenčia šventes, laikosi ritualų, atlieka įprastas laisvai gimusio žmogaus pareigas ir visada elgiasi kaip pavyzdingas pilietis). Bet jis mano, kad išoriniai ryšiai turi būti papildyti vidiniais įsitikinimais. Atėniečių gerovė, anot Sokrato, glūdi dvasinės ir moralinės piliečių vienybės stiprume. Ir Sokratas daro viską, kad sužadinti dvasinį, dorovinį savo miesto prisikėlimą.

Su draugais Sokratas elgėsi pagarbiai ir humaniškai. Meilę žmogui Sokratas išreiškia savo pokalbiuose su kitais žmonėmis. Pokalbių esmė – tai susitelkimas į svarstymo objektą, bet ne tik į tai. Sokratas nepakantus, ironiškas, iššaukiantis minties atžvilgiu, kuri, jo manymu, yra melaginga, bet atvirkščiai, pagarbus žmogaus atžvilgiu, kuris tą mintį gina. Jis visada randa gerus žodžius pokalbio dalyviui, pats išlieka kuklus. Sokratas demokratiškas, niekada nepretenduoja mokyti pašnekovų. Sokrato mirtis tapo istoriniu įvykiu, išryškinusiu filosofo asmenybės vertę. Teisiamas Sokratas elgėsi kaip pilietis, laikėsi valstybės įstatymų, įrodinėjo savo veiklos tiesas, nepalikdamas teismui galimybės pakeisti mirties nuosprendžio švelnesne bausme. Turėdamas galimybę pabėgti, jis ja nepasinaudojo. Tai dar kartą įrodo, kad filosofas yra santarvėje su savimi.

Mokymas. Pagrindiniu Sokrato gyvenimo ir mokymo šaltiniu yra jo mokinių darbai. (Platono Ksenofonto), kuriuose jo filosofinės pažiūros kartais yra prieštaringos. Pirmas etinis Sokrato teiginys yra būdingas antikinei sąmonei ir sąsajus su sąvokom: gėrio ir dorovės arba naudos ir laimės. Visi žmonės, anot Sokrato, siekia malonumų ir naudos. Anot jo, gėris tai ne kas kita kaip malonumas, o blogis – kančia. Sokratas pripažįsta, kad įvairiems žmonėms malonumo suvokimas yra skirtingas. Svarbiausia, sugebėti teisingai pasirinkti. Pasak Sokrato, dorybė yra žinojimas. Tai reiškia, kad kiekvienas individas į savo gyvenimą turi žiūrėti kaip į vertybę, sutapatindamas dorovę su žinojimu. Žiūrėdamas į protą, kaip į žmogaus gyvenimo varomąją jėgą, Sokratas išreiškia individo suverenumą. Moralė yra mąstymo produktas. Moraliniai sprendimai tik tada yra vertingi, kada įsisąmoninami lyg tiesa. Tik tapdama žinojimu dorybė tampa dorovinga.

Sokratas. Platonas.. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/sokratas-platonas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 12:35