Specialybės kalba namų darbas


Kalbos kultūros namų darbas. Įvadas. Kalbos etiketo reikšmė sėkmingai komunikacijai. Bendrinės kalbos kodifikavimas ir normos. Kalbos funkcijos. Kalbos etiketas kaip tyrinėjimo objektas. Kalbos etiketo sąsajos su tautos mentalitetu. Tautos savitumo atspindys kalbiniame etikete. Kalbos etiketas kaip mandagumo raiška. Etiketo ritualinės formulės lietuvių kalboje. Mandagumo raiška sakytinėje kalboje. Sakytinės kalbos mandagumo formulės. Etiketo raiška rašytinėje kalboje. Išvados. Literatūros sąrašas.


Kultūringo bendravimo pagrindą sudaro kalbos taisyklingumas ir kalbos etika. Lietuvių kalbos specialistai, nagrinėję kalbos dėmenis, savo darbuose skirė daug dėmesio tiek kalbos normoms, tiek doroviniam kalbos turiniui. Kalbos kultūra siejama su etika, etiketu, stiliais ir jausmo kultūra. Informacinės ir žinių visuomenės kūrimo laikais itin svarbų vaidmenį įgauna sėkminga žmonių komunikacija. Informacinių technologijų plėtra atvėrė iš esmės naujas globalaus bendravimo ir sąveikos galimybes – sukūrė pasaulio komunikacinę erdvę be įprastų laiko ir atstumo suvaržymų. Komunikacinė kalbos kultūra neįmanoma be etikos. Kad žmonės susišnekėtų ir oficialiose, ir neoficialiose srityse, kalbėjimas turi būti logiškas, nuoseklus, sąžiningas, tikslus. Pašnekovų mintys ir sakomi žodžiai turi atspindėti tą pačią tikrovę, žymėti tuos pačius dalykus. Etiškas kalbėjimas neatsiejamas nuo asmenybės vertybinės orientacijos, pažiūrų, įsitikinimų – dorovinės kultūros visumos.

Taigi kalbėtojo etinė kultūra – tai bendrų elgesio taisyklių (normų) sistema, išreiškianti visuomenės pažiūras į gėrį, blogį, pareigą, teisingumą, garbę. Dorovinė etiketo kultūra sietina su kalbos etiketu, kurio turinį sudaro mandagumas ir taktiškumas. Kultūringas kalbėtojas gerbia adresatą, yra dėmesingas, palankiai nusiteikęs jo atžvilgiu, mandagus, palaikantis gerą nuotaiką.

Kalbos etiketas kalbininkų aiškinamas kaip kalbinė mandagumo raiška, formalios ceremonialo tvarkos laikymasis, tam tikrų kasdienio kultūringo elgesio ir kalbėsenos normų paisymas (Kučinskaitė, 1990). Tarptautinės komunikacijos efektyvumui svarbu tyrinėti kalbos etiketą tautinio savitumo aspektu. Kalbininkės G. Čepaitienės darbuose aptariamas tautos mentaliteto atspindys kalbos etiketo raiškoje. B. Jasiūnaitė, K. Župerka, K. Stoškus ir kiti mokslininkai, kurių darbais bus remiamasi šiame tyrime, analizavo kalbos etiketą kalbos kultūros, lyginamojo pobūdžio, mokymo lygmens ir istorinių aspektais.

Bendrinė lietuvių kalba – tai sunorminta kalbos sistema, visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba. Ji pradėjo formuotis XVI a. Kartu su pirmaisiais spausdintais religiniais lietuviškais raštais ir susiformavo XIX ir XX amžių sandūroje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu (1,9)

Normos stabilumas garantuoja, kad žmonės galės susikalbėti ir supras vieni kitus.

Normos istoriškumas yra susijęs su naujų realijų valstybėje atsiradimu: keičiais istorinės, politinės, ekonominės, kultūrinės situacijos – kalboje atsiranda naujų žodžių, sinonimų, skolinių.

Normų savarankiškumas – tai galimybė kalboje lygiagrečiai vartoti kelis žodžių ar žodžių junginių variantus.

Kalbos norma turi būti visuotinai privaloma.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija nustato valstybinės kalbos kryptis ir uždavinius, o kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimais registruojami Lietuvių kalbos komisijos nutarimuose.

Svarbiausia bendrinės kalbos funkcija – garantuoti visų kalbos vartotojų bendravimą visose srityse grožinėje, mokslinėje, publicistinėje literatūroje, konceliariniuose raštuose, įvairiuose viešojo gyvenimo srityse, privačiame gyvenime.

Žmonės privalo formuoti gebėjimus reikšti savo mintis, bendrauti žodžiu ir raštu taisyklingai. Kalbos taisyklingumas, jos etika ir estetika – tai kalbos kultūra. Komunikacinės kalbos kultūros tikslas – kalbėti taisyklingai, bendrauti gražiai, kultūringai, sudominti, daryti poveikį.

Kalba yra bendravimo priemonė ir išraiška. Kadangi mokslininkai K. Būkleris, A. Furdalis, R. Jakobsonas nustatė, kad kalbos etiketas sietinas ne tik su kalbos sistema, kiek su jos vartosena, ir yra viena šnekos aktų dalis – šiame darbe būtina apžvelgti šnekos akto funkcijas. Pasak kalbininkės G. Čepaitienės, analizavusios minėtų autorių teorijas, galima išskirti keletą kalbos funkcijų:

Komunikacinė (bendravimo) – kalba leidžia žmonėms bendrauti, išsakyti savo mintis, jausmus, nuostatas, daryti poveikį.

Informacinė – kalbos priemonėmis žmonėms perteikia ar gauna žinias ar konkrečią dalykinę informaciją.

Emocnė – žmonės išreiškia džiaugsmą, liūdesį, susižavėjimą, pasibjaurėjimą, susijaudinimą, abejingumą, pyktį, pasitikėjimą, nerimą, viltį, baimę ir daugelį kitų jausmų bei emocinių būsenų.

Specialybės kalba namų darbas. (2016 m. Sausio 11 d.). http://www.mokslobaze.lt/specialybes-kalba-namu-darbas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 08:19