Stibis


Stibio ruda. Stibio panaudojimas. Stibio naudojimas. Stibio rudos. Stibis naudojamas. Stibis gamtoje. Stibis randamas gamtoje. Stibio+ruda. Stibio chloridas. Stibis koks tai izotopas.

Chemijos referatas. Bendroji charakteristika. Savybės. Radimas gamtoje ir gavimas. Panaudojimas. Svarbiausi junginiai. Stibio sulfidai. Antimonidai. Stibio oksidai. Stibinai. Literatūros sąrašas. Stibis buvo žinomas jau senovėje ( 3000 m. pr. m. e. stibį naudojo senovės babiloniečiai). Stibį tikriausiai atrado vokiečių alchemikas Bazilis Valentenas apie 1450 metus. Iki 17 amžiaus jis jau buvo gerai ištirtas, bet dar dažnai buvo maišomas su kitais elementais tokiais kaip bismutas, alavas ir net švinas. Stibį pirmą kartą išsamiai aprašė Nikolas Lemerijinas 1707 metais. 1789 m. A. Lavuazjė (Prancūzija) stibį įtraukė į cheminių elementų sąrašą ir pavadino antimoniu. Stibis daugiausiai naudojamas lydiniuose, kad padarytų juos kietesniais. Dėl to, kad auštant didėja jo tūris, stibis naudojamas spaustuviniuose metaluose. Taip pat stibis yra sudedamoji lydinių, tokių kaip Britanijos metalas, Babito metalas, dalis.


Stibis (lot. Stibium), simbolis sb - tai pusmetalis randamas keturiose alotropinėse formose iš kurių dažniausiai pasitaiko sidabriniai melsvai balta, kieta, trapi, blizganti kristalinė forma. Atominis skaičius 51, atominė masė 121. Stibis priklauso periodinės cheminių elementų lentelės v a grupei. Išorinių elektronų konfigūracija 5s2p. Stibis gali būti trivalentis arba penkiavalentis. Oksidacijos laipsnis junginiuose -3, +3, +. Gamtinis stibis susideda iš dviejų stabilių izotopų 121sb(57,25%) ir 123sb(42,75%), kurie sudaro 5*10-5 % žemės plutos masės. Stibis - grynuolių klasės mineralas. Kristalai trigoninės singonijos, pseudokubiniai, romboedriniai, plokštelių formos. Dažniausiai sudaro masyvius grūdėtus agregatus. Blizgesys metalinis. Kietumas 3-3. Stibio lydymosi temperatūra 6300c, virimo temperatūra apie 17500c. Chemiškai nelabai aktyvus. Blogai praleidžia šilumą ir elektrą. Stibis turi ir metalų savybių ir nemetalų savybių.

Pr. M. E. Stibį naudojo senovės babiloniečiai). 1789 m. A. La stibis kaitinamas aukštesnėje negu lydymosi temperatūroje jungiasi su deguonimi ir sudaro stibio trioksidą (sb2o3). Aktyviai reaguoja su halogenais. Lydomas su siera, selenu, telūru, sudaro chalkogenidus (sb2x3, didžiausią praktinę reikšmę turi stibio sulfidai sb2s3). Stibis jungdamasis su metalais sudaro antimonidus (pavyzdžiui, magnio stibidą mg3sb2). Stibis lėtai tirpsta koncentruotose druskos ir sieros rūgštyse ( susidaro chloridai ir sulfatai ). Reaguoja su koncentruota azoto rūgštimi (susidaro sb2o5). Skystas stibis turi ypatingą savybę šaldamas plėstis (vanduo irgi vienas iš nedaugelio skysčių turinčių tokią savybę). Todėl jis tstibio yra gyvuosiuose organizmuose. Daugiausia jo randama jūrų gyvūnuose (100 gramų sausosios masės - 0,02 miligramo), mažiau sausumos gyvūnuose (0,0006 mg) ir augaluose (0,006 mg). Į žmogaus ir gyvūnų organizmą stibis patenka pro kvėpavimo organus ir virškinamąjį traktą. Kaupiasi skydliaukėje, kepenyse, blužnyje, kasoje. Stibis ir jo junginiai reaguoja su sulfhidrilinėmis organinių junginių grupėmis, inaktyvuoja kai kuriuos fermentus, slopina angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitos kai kurias reakcijas, kvėpavimą. Stibis pašalinamas iš organizmo daugiausia su išmatomis ir šlapimu.

Stibis gaunamas pirometalurginiu ir hidrometalurginiu būdu iš daug stibio turinčių rūdų. Labai grynas stibis gaunamas iš stibio trioksido arba trichlorido, lydomo argono dujose. Retkarčiais randamas gamtoje grynas.

  • Chemija Referatai
  • 2010 m.
  • 7 puslapiai (978 žodžiai)
  • Chemijos referatai
  • Microsoft Word 615 KB
  • Stibis
    8 - 2 balsai (-ų)
Stibis. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/stibis.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 19:47