Stirna


Stirnu rusys. Stirnos ipatumai.

Biologijos savarankiškas darbas. Įvadas. Stirnų veislės, rūšys. Stirna. Medžioklė. Medžioklės produkcijos naudojimas. Gyvūnų elgsena ir medžioklė. Stirnų aktyvumas per parą. Stirnos medžioklė. Stirnos išdorojimas. Stirnų pirminio apdorojimo pagrindinės taisyklės. Stirnų pirminis apdorojimas. Stirnų supjaustymas (antrinis apdorojimas). Stirnienos mėsos ypatumai (spalva, kvapas, skonis). Stirnos laikymas. Subrendusi mėsa. Mėsos brandinimas. Mėsos konservavimas. Šaldytos mėsos perdirbimas. Stirnų ragai. Apdorojimo aplinka. Veterinariniai reikalavimai medžioklei. Būdingosios stirnienos ligos. Išvados.


Tose vietose, kur stirninų gausu, jos gali daryti žalą nugrauždamos ąžuolų, uosių, klevų, eglaičių kultūras bei pomiškį. Žemės ūkiui stirninų daroma žala yra nedidelė.

Darbo tikslas – išnagrinėti pasirinktą laukinė mėsą (išskyrus elnieną ir šernieną.

Darbo tikslai:

Išnagrinėti rūšies ypatumus (cheminė sudėtis, atsparumas stresui, mėsos spalva, kvapas, skonis ir kt. Lyginant su kitos rūšies mėsa.

Dėl didelio morfologinio įvairumo stirnos sistematika yra sudėtinga. Mokslininkai linkę manyti, jog yra tik viena stirnų rūšis Capreolus capreolus L, turinti tris porūšius: europinę stirną (C.capreolus capreolus); sibirinę stirną (C.capreolus pagargus) ir mandžiūrinę stirną (C.capreolus betfordi). Tačiau kituose šaltiniuose teigiama, jog šalia minėtų yra dar trys: tenčanio stirna (C.capreolus tianschanicus), šiaurės kaukazo stirna (C.capreolus caucasicus), secuansko stirna (C.capreolus melanotis).

Stirna (Capreolus capreolus L.) - tai mažiausiai ir gausiausias Lietuvos kanopinis žvėris. Rudenį suaugusių stirnų kūno masė – 40kg, vidutinė – stirninų – 29kg, patelių – 26kg, išskrostų žvėrių – atitinkamai 22kg ir 20kg. Figūra grakšti, galva nedidelė, trikampė, su ilgomis ausimis, kaklas pusiau status, plonas, liemuo vidutinio ilgio iš šonų kiek suplotas, kojos ilgos, plonos su mažomis juodomis kanopėlėmis, uodega trumpa, jos beveik nematyti. Kailis žiemą rusvai pilkas, tankus, purus, o vasarą – raudonai ar gelsvai rudas, retas. Kūno apčia šviesesnių spalvų. Galvos kailis kontrastingų spalvų, ypač vasarą, - kakta tamsoka, snukio galas juodas, smakras ir lūpų kampai balti, skruostai – gelsvi. Jauniklių kailis (iki 2-3mėnesių) turi maskuojantį piešinį – šviesiai kaštoniniame fone kelias eiles balkšvų dėmių. Šeriasi pavasarį (balandžio – gegužės mėnesį) ir rudenį (rugsėjo – spalio mėnesį). Jauni ir sveiki žvėrys išsišeria anksčiau negu seni ir ligoti (dr. A. Mališauskas, 1996).

Stirnos tur specifinės odos liaukas (ant užpakalinių kojų žemiau kulno, tarpupirščiuose, patinai – ir ant kaktos), kurios ypač aktyvios vasarą. Jų sekreto kvapas padeda žvėrims rasti vienas kitą, pažymėti užimtą teritoriją. Išgyvena iki 12 ir daugiau metų, bet vidutinis amžius daug trumpesnis – apie 4 metai. Stebint stirnas jų amžius galima nustatyti pagal išvaizdą, ragų išsivystymą, kitus požymius. Jaunikliai iki 1 metų dar aiškiai mažesni. Antramečiai taip pat dar smulkesni jų figūrą ,,vaikiška” – santyknai trumpas liemuo, ilgos kojos, plonas beveik statmenai laikomas kaklas, trumpa, apvalių formų galva. Antramečių patinėlių viršutinė snukio dalis ir kakta bronzinio atspalvio, kartais virš šnervių matyti siauras šviesus ruoželis. Ragai, išskyrus retus atvejus, dar be atšakų, be ,,rožių”, mažai perluoti, apie 10cm ilgio. Trečiamečių stirnų figūra dar grakšti, bet tvirtesnė, kaklas storesnis, platesnė ir pailgesnė galva, patinėlių kakta tamsi, virš šnervių ryški pusmėnulio formos šviesi dėmė, ragai jau su ,,rožėmis”, turi 2-3 trumpas atšakas, bet ragų kamienai dar ploni. Vyresnio amžiaus stirnų figūra dar labiau sutvirtėja, kaklas daugiau palinkęs į priekį, sustorėjęs, tarsi trumpesnis, galva išpaltėjusi, kampuotesnė, kakta pašviesėja. Dėmė virš šnervių padidėja, pasiekia akis, bet darosi neryški. Ragų kamienai sustorėja, išryškėja ,,perlai”, išplatėja ,,rožės”. Geriausius ragus augina 6-7 metų stirninai. Senų stirnų kųnas prakaulus, kampuotas, nugara įlinkusi, šonai įkritę, pilvas nukaręs, kaklą laiko beveik horizontaliai. Patinų galva senstant tarsi pražyla, pašviesėja, ragai sumenkėja – jų kamienai suplonėja, sutrumpėja arba išnyksta atšakos, ,,rožės” vainikėlis išretėja, jo kraštai nusvyra žemyn, ragų kelmeliai sutrumpėja ir sustorėja. Iki 1m. sumedžiotų stirnų amžių galima nustatyti pagal dantų išsivystymą ir jų kaitą, senesnių – pagal dantų nudilimą, ragų kelmelių aukštį ir storį, kaukolės kaulų storį, kaulų siūlių suaugimą (A. Mališauskas, 1996).

Stirninų ragai nedideli, suaugusių žvėrių apie 20-23cm (kartais iki 30cm) ilgio ir apie 250-300g (kartais iki 600-700g) svorio. Jie turi po tri atšakas – priekinę, viršūninę ir užpakalinę. Anot, Raesfeldo, Neuhauso ir Schaicho (1978) stirnų ragai sudaryti iš 44 % organinių medžiagų ir 56 % neorganinių, organinė dalis inkrustuota mineralinėmis druskomis. Ragų kamienai dažniausiai turi išligines vageles ir gumburėlius – “perlus”. Ragų spalva įvairi – nuo gelsvai rudos iki tamsiai durpinės ar beveik juodos. Kasmet rudenį ragai numetami, o žiemą ir pavasarį ant katikaulyje esančių ragų kelmelių vėl atauga. Augantį ragą dengia švelni su gelsvais plaukeliais oda, primenantį aksomą. Tokie ragai labia jautrūs, juos sužeidus smarkiai kraujuoja. Ragams augant pirmiausia sukaulėja apatinė jų dalis, o vėliau – ir visas ragas. Jį dengiantis luobas apmiršta ir nuvalomas trinant į žemę, medžius. Vyresni stirninai meta ir valo ragus anksčiau negu jaunesni, pradeda mesti spalio mėnesį (R. Patapavičius, 2003).

Stirna. (2015 m. Lapkričio 23 d.). http://www.mokslobaze.lt/stirna.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 16:24