Stratifikacijos teorijos


Sociologijos konspektas. Visuomenės stratifikacijos teorijų analizė. Visuomenės struktūra. Visuomenės stratifikacijos teorijos. Klasikinės teorijos. Šiuolaikinės stratifikacijos teorijos. Struktūrinimasis pokyčių metu. Mobilumo aspektai. Stratifikacijos loginių schemų analizė. Nelygybės įtaka statusui. Galia. Pajamos socialinėje stratifikacijoje. Stratifikacijos lygmenys pagal lytį. Stratifikacijos lygmenys pagal amžių.


Anglų k. stratum – sluoksnis + facio – darau. Šis terminas visuomenės moksluose reiškia visuomenės sluoksnį (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985, 467 p.). Stratifikacija (stratification) – skirstymas į visuomeninius sluoksnius, kurie tarp žmonių įgauna hierarchinio susiskirstymo pobūdį, esant tam tikriems skirtumams (diferencijacijai). Socialinė stratifikacija atskleidžia tikrąją padėties visuomenėje prasmę.

Pasak A. Matulionio, „struktūra yra objekto ar reiškinių sistemos sandara. Ši sąvoka sociologijoje suprantama kaip visuomenės suskirstymas į palyginti pastovius socialinius darinius, įgyjančius naujų savybių, palyginti su tomis, kurias turi jas sudarantys individai. Visuomenės socialinė struktūra yra sudėtingas dalykas, kuris paaiškina socialinius santykius ir socialinių sistemų sąveiką visuomenėje“. (A. Matulionis, 2001, 118 p.).

Visuomenės socialinės struktūros sistemos yra uždaros ir atviros. Uždaroje yra sunku pakeisti savo socialinę padėtį, atviroje – santykinai lengva. Uždarosios – tai vergovė, kastos, luomai, atviros – klasės.

Klasės. XIX a. ir XX a. įsitvirtino dvi klasių teorijos - marksistinė ir liberalioji, kurios turi skirtingas aiškinimo perspektyvas. Marksistinė klasių teorija pirmiausia analizuoja klasių formavimąsi ir ypač akcentuoja kolektyvinės klasių veiklos atsiradimą. Kolektyvinė klasių veikla yra svarbiausia varomoji Markso istorijos jėga: visa istorija yra klasių kovos istorija ir keičiasi revoliuciniu būdu (gamybinių jėgų bei jai prieštaraujančių gamybos santykių istorija). Liberalios klasių teorijos siekis – susilpninti vyravusią klasių kovos revoliucinę perspektyvą. (V. Dumbliauskas, 1999).

A. Matulionis (2001) visuomenės struktūrą siūlo analizuoti pagal du pagrindinius modelius:

Tiek vienu, tiek kitu atveju yra horizontalūs ir vertikalūs ryšiai, bet dominuoja pavaldumo santykiai: vienų institutų ar grupių veiklos priklausomybė nuo kitų. Kuo visuomenė demokratiškesnė, tuo ta priklausomybė mažesnė.

Norint užtikrinti visuomenės normalų funkcionavimą, sukuriama valstybė, kurioje konkrečias funkcijas atlieka įvairūs socialiniai institutai: parlamentas, vyriausybė, teismas, švietimo, sveikatos apsaugos, vidaus reikalų ir kitos sistemos su savo valdymo ir vykdymo struktūromis. Priklausomai nuo konkrečios situacijos ir konkrečios visuomeninės funkcijos poreikio, vienos institucijos yra kuriamos, kitos išnyksta. Transformacijos į demokratinę visuomenę laikotarpiu šie struktūriniai pokyčiai labai ryškūs. Lietuvai teko iš naujo kurti visuomenės institutų struktūrą, nes, pavyzdžiui, milicija ir policija tik išoriškai turi panašias funkcijas, tačiau yra skirtingos sampratos: prievartos pirmuoju atveju ir paslaugos - antruoju.

Nagrinėjant visuomenės socialinę struktūrą pagal antrą modelį - socialinių grupių sandaros ir socialinių grupių sąveikas, labai svarbus tampa laikas ir vieta. Senovės Egipte piramidės viršūnėje buvo faraonas: žmogus-dievas (žr.1 paveikslą).

Faraono galia buvo didžiulė. Po jo ėjo žynių - pirmųjų pasaulio ideologų kasta - uždaras sluoksnis. Jie taip pat buvo labai galingi, bet turėjo dalytis valdžia ir gėrybėmis ne tik su faraonu, bet ir tarpusavyje. Toliau buvo įvairūs atskirų Egipto gyvenimo sričių organizatoriai, šiandienos terminais tariant - specialistai, pavyzdžiui, karvedžiai, gydytojai, mokslininkai ir pan. Jiems talkino dar gausesnis tarnautojų būrys - ūkvedžiai (dabarties terminais vardijant - vadybininkai ar biurokratija). Toliau ėjo amatininkai. Su tam tikromis išlygomis prie jų galima priskirti karius. Po to ėjo valstiečiai, o pačiame dugne buvo vergai. Aišku, vergas neturėjo jokių teisių. Šioje shemoje išskirtas tik vienas - galios kriterijus.

Civilizacijai vystantis, visuomenės sandara darėsi vis sudėtingesnė. pavyzdžiui, viduramžių visuomenėse atsiranda luomai, t. y. sluoksniai, gavę tam tikrų privilegijų, priklausomai nuo kilmės. Visuomenės struktūros sudėtingėjimas pirmiausia buvo susijęs su darbo pasidalijimu ir vis didesne jo diferenciacija. Ryškus visuomenės sluoksniavimosi pavyzdys yra kastos Indijoje. Išskiriamos pagal kilmę jos gyvendavo visiškai uždarą gyvenimą. Kastų maišymasis buvo neįmanomas. Struktūros formavimąsi neabejotinai veikė ir visuomenės sankloda. Visuomenės susiskirstymas į vergus ir vergvaldžius; baudžiauninkus ir feodalus, stabdė visuomenės struktūros diferencijavimąsi ir lėmė vienos didelės socialinės grupės dominavimą.

Visuomenės socialinė struktūra iš esmės keitėsi po didžiųjų atradimų. Kristupui Kolumbui atradus Ameriką, Pietų ir Šiaurės Amerikos žemynai pradėti sparčiai kolonizuoti. Senoji indėnų valstybių sandara buvo griaunama ir europiniu pagrindu kuriama nauja. Svarbiu ne tik gyventojų struktūros, bet ir visos visuomenės struktūros skiriamuoju kriterijumi tapo rasė. Baltieji pasidarė valdovais, indėnai - vergais.

Esminis visuomenės struktūros formavimosi pokylis susijęs su industrializacija. Sparčiai besivystančiai pramonei reikėjo vis naujos darbo jėgos, todėl labai sparčiai didėjo nauja socialinė grupė, savo darbo pobūdžiu gerokai besiskirianti nuo amatininkų sluoksnio, kur vyravo individualus darbas ir tarpasmeniniai santykiai. Pramoninė gamyba telkė didžiules mases žmonių, kurie buvo pavadinti darbininkais. Pramoninės gamybos tarnautojai buvo pavadinti darbuotojais. Taigi greta vienos didelės socialinės grupės - valstiečių, susiformavo kita - darbininkai. Sparčiai kristalizavosi žmonių skaičiumi negausi socialine grupe, kuri buvo įvardyta kapitalistais. Šios naujos socialinės grupės K. Markso ir F. Engelso buvo pavadintos klasėmis. Atsiradus darbininkams ir kapitalistams kito piramidinė visuomenės struktūra, darydamasi labiau kriaušės pavidalo, nes kai kuriose labiausiai išsivysčiusiose industrinėse šalyse darbininkų jau buvo daugiau negu valstiečių, o hierarchinėje visuomenės struktūroje darbininkai jau užėmė aukštesnę vietą negu valstiečiai (žr. 2 paveikslą).

Stratifikacijos teorijos. (2015 m. Balandžio 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/stratifikacijos-teorijos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 23:52