Studentų žargono ypatumai


Lietuvių diplominis darbas. Įvadas. Žargono samprata ir įvairovė. Žargono samprata. Leksinės žargonybės. Darybinės žargonybės. Semantinės žargonybės. Studentų požiūrio į žargono vartojimą ypatumai. Požiūrio į žargono vartojimą rezultatų analizė. Tyrimo metodika. Respondentų socialinių – demografinių charakteristikų apžvalga. Respondentų požiūrio į žargono vartojimą ypatumai. Išvados. Literatūros sąrašas. Priedai.


Temos aktualumas ir problema. Dėl visuomenės demokratėjimo, liberalėjimo ryškėja nestandartinės kalbinės raiškos, individualaus stiliaus vertinimas. Drąsiai laužomi stereotipai, dažnai pasitelkiant ir žargoninės kilmės žodžius, kuriamos tam tikros slaptakalbės.

Visuomenės kultūrinis, politinis, ekonominis bendradarbiavimas su kitomis šalimis daro įtaką žargono, kaip nuolat atsinaujinančios šnekamosios kalbos atmainos, neturinčios išplėtotos visų kalbos lygmenų struktūros, plitimui.

Pastaraisiais dešimtmečiais padaugėjęs nenorminę kalbos leksiką fiksuojančių žodynų bei įkurtų Lietuvių žargono bazių skaičius patvirtina, kad leksikografų ir kalbos vartotojų dėmesį jau senokai traukia ta gyvosios kalbos leksikos dalis, kuri lieka už kalbos normos ribų.

Studentų žargono pagrindas – tai iš mokyklos atsinešta jaunimo realijų ir bendroji leksika, be asocialumo atspalvio. Studentai vis kuria savus žodžius, trumpina dažnai vartojamus, su savo būsimos specialybės realijomis susijusius žodžius, taip vis labiau skurdindami savo kalbą. Taigi šiame darbe ir bus aptariami studentų žargono ypatumai, jo vartojimas ir poveikis studentų, kaip atskiros socialinės grupės, kalbai, žargono samprata ir įvairovė.

Darbo tikslas – išsiaiškinti studentų žargono ypatumus.

Darbo uždaviniai:

Aptarti žargono, kaip neoficialios šnekamosios kalbos apraiškos, sampratą kilmės, darybiniu, leksiniu bei semantiniu požiūriu;

Išanalizuoti studentų vartojamų žargonybių ypatumus;

Apibendrinti studentų požiūrio į žargono vartojimą ypatumus.

Darbo objektas – studentų žargono ypatumai.

Darbo metodai – mokslinės literatūros šaltinių, internetinių šaltinių apžvalga ir analizė, anketinė studentų apklausa, anketos duomenų analizė.

Pagrindinės išvados: Žargonas – mūsų kalbos užribis, tai gyvoji mūsų kalbos dalis ir apie jį reikia kalbėti, tačiau žmonės neskatinami jį vartoti. Kuriant vis daugiau žargono žodynų tik norima parodyti realią kalbos situaciją. Internete vis daugėja įvairaus tipo žargono žodynų, kurie gausiai traukia žmonių dėmesį ir susidomėjimą. Žargonas egzistuoja ne tik lietuvių, bet ir kitose kalbose, todėl iš kitų kalbų pasiskolinami žodžiai ar žodžio dalys įneša į lietuvių kalbą vis įvairesnio tipo žargonybių. Studentų žargono pagrindas yra iš mokyklos atsinešta jaunimo realijų ir bendroji leksika, tačiau išsilavinimo siekimas studentus pratina prie visuomenės normų. Studentų žargonui būdingas žodžių trumpinimas, prastinimas, deformacija, svetimų darybos priemonių vartojimas.

Barbarizmai – tai nevartotini svetimi žodžiai, posakiai ar konstrukcijos, neatitinkančios kalbos normų. Nereikalingos svetimybės, kurioms randame savų pakaitų. Šis terminas yra padarytas iš žodžio barbaras „svetimšalis, griovėjas, tamsuolis“(Šukys, 2003, p.35).

Kalbos klaida – tai kalbos faktas, prasilenkiantis su bendrinės kalbos taisyklėmis, nustatytų kalbos normų pažeidimas (Lietuvių kalbos enciklopedija, 1999).

Kalbos norma – tai bendrinei kalbai būdingų ir vartojamų kalbos faktų bei taisyklių visuma (Lietuvių kalbos enciklopedija, 1999).

Leksinės žargonybės - viena žargoninės kalbos savybių (Jakaitienė, 2010).

Profesinis žargonas - tai neoficialūs daiktų, asmenų, reiškinių pavadinimai, turintys žargoninę darybą, kuriuos vartoja vienos ar kitos profesijos atstovai. Tai sportininkų kašė (=krepšinis), subauduoti, suteisėjauti, studentų egzas, špurgė, aktorių šarmingas (=artistiškas, žavus, šaunus) (Barauskaitė, Čepatienė, Mikulėnienė, Pabrėža, Petkevičienė, 1995, p.49).

Semantizmai (pranc. semantique

Skoliniai – lietuvių kalbos priimti svetimos kilmės žodžiai. (Kalbotyros terminų žodynas, 1990; Kniūkšta, 2007).

Socialinių grupių žargonas - tai įvairių socialinių (ne teritorinių) grupių kalba, kuria skiriamasi nuo bendrosios tautos kalbos, pavyzdžiui, kalbama apie kareivių, mokinių, studentų, įvairių profesinių, gamybinių grupių (medikų, aktorių, kirpėjų ir kt.) žargoną. Žargonas nuo paprastos kalbos visų pirma skiriasi žodynu, kuriame apstu tiek savo kalbos iškraipytų, kitomis (žargoninėmis) reikšmėmis vartojamų žodžių, tiek įvairių (dažnai ir kalbai nereikalingų) skolinių. Be to, dabar neretai žargonu vadinama ir netaisyklinga, darkyta literatūrinė ar tarminė šneka. (Kalbotyros terminų žodynas, 1990).

Svetimybės (barbarizmai) – tai žodžiai ar posakiai, perimti iš kitų kalbų, neatitinkantys bendrinės lietuvių kalbos normų ir trintys lietuviškus atitikmenis (Lietuvių kalbos enciklopedija, 2008).

Šnekamoji (buitinė) kalba – tai sakytinės kalbos atmaina. Buitinė šnekamoji klaba iš anksto neparengta, neturi savo fonetinės, morfologinės ir kitos sistemos (Griškevičienė, Lapkuvienė, Navalinskienė, Šmulkštytė, 2003, p.262).

Viešoji kalba – kalba, kurios aplinkybės leidžia bendravimo aplinką laikyti vieša: pamoka, mokytojas, nepažįstamas žmogus ir t.t. (Girčienė, 2004).

Temos aktualumas ir problema. Dėl visuomenės demokratėjimo, liberalėjimo ryškėja nestandartinės kalbinės raiškos, kalbėjimo kūrybingumo, individualaus stiliaus vertinimas. Drąsiai laužomi stereotipai, dažnai pasitelkiant ir žargoninės kilmės žodžius. Todėl žargoną, gyvą daugelio žmonių vartojamą kalbos atmainą, reikia tyrinėti ir analizuoti.

Visuomenės kultūrinis, politinis, ekonominis bendradarbiavimas su kitomis šalimis, įneša ir daug naujų žodžių naujiems reiškiniams įvardinti. Vieni žodžiai yra pasiskolinami iš kitų kalbų, kiti sugalvojami, išrandami pačių kalbos vartotojų, tačiau ne visi jie yra taisyklingi ir vartotini bendrinėje kalboje. Tai ir daro įtaką žargono atsiradimui ir savitumui.

Žargonas yra pati judriausia, nuolat atsinaujinanti šnekamosios kalbos atmaina. Žargoninei kalbai būdinga, kad ji neturi išplėtotos visų kalbos lygmenų struktūros, yra netaisyklinga, specialiai iškraipyta ar sudarkyta. Kai kurių mokslininkų nuomone, žargonas vis dėlto turi savotišką mozaikišką sistemą, kurią galima klasifikuoti.

Studentų žargono pagrindas – tai iš mokyklos atsinešta jaunimo realijų ir bendroji leksika, tiesa, jau gerokai švelnesnė, nes dažniausiai nebelikę asocialumo poreikio. Studentai vis dažniau kuria savus žodžius, trumpina dažnai vartojamus, su savo būsimos specialybės realijomis susijusius žodžius, taip vis labiau skurdindami savo kalbą. Taigi šiame darbe ir bus aptariami studentų žargono ypatumai, jo vartojimas ir poveikis studentų, kaip atskiros socialinės grupės, kalbai, žargono samprata ir įvairovė.

Dauguma kalbos normintojų teigia, kad žargoninė kalba neturi išplėtotos visų kalbos lygmenų struktūros, kad yra netaisyklinga, specialiai iškraipyta ar sudarkyta (Paulauskienė, 2001; Pupkis, 2005). Tačiau atidesni anglų kalbos žargono tyrėjai yra pastebėję, kad ši visais požiūriais labai įvairi kalbos atmaina, ypač jos leksika, vis dėlto sudaro savotišką mozaikišką sistemą: formali jų raiška ir turinys susiję tam tikrais ryšiais, kuriuos galima suvokti ir klasifikuoti. Neabejotina, kad tai pati judriausia, nuolat atsinaujinanti šnekamosios kalbos atmaina (Jakaitienė, 2010).

Taigi apibendrinant galima teigti, jog žargonas yra gyva kalbos atmaina, dažnai vartojama įvairių socialinių grupių. Nors žargonas yra netaisyklinga ir iškraipyta kalba, tačiau įvairių specialybių žmonės nevengia jos vartoti, kai kuriems ji netgi padeda įveikti nepilnavertiškumo kompleksą.

Leksinės žargonybės yra viena žargoninės kalbos savybių. Moksliniuose darbuose kalbininkai žargono leksines žargonybes aptaria tik fragmentiškai (Pupkis, 2005; Jakaitienė, 2010; Paulauskienė, 2001). Be jų, dar pasitaiko iškreiptų gramatinių formų, žargoniškai sukonstruotų sakinių, perkeltinės žodžio reikšmės vartosenos (Jakaitienė, 2010). Kai kurie mokslininkai pastebi, kad lietuvių kalboje taip pat egzistuoja ir profesinės žargonybės.Tai neoficialūs daiktų, asmenų, reiškinių pavadinimai, turintys žargoninę darybą, kuriuos vartoja vienos ar kitos profesijos atstovai. Tai sportininkų kašė (=krepšinis), subauduoti, suteisėjauti, studentų egzas, špurgė, aktorių šarmingas (=artistiškas, žavus, šaunus) (Barauskaitė, Čepatienė, Mikulėnienė, Pabrėža, Petkevičienė, 1995).

Profesinį žargoną profesinės ir specialybės kalbos kontekste aptaria V. Celiešienė ir J. Džežulskienė. Žargonu šnekama apie tai, kas labiausiai rūpi, kuo gyvenama, todėl žargonai pasidaro riboto leksinio – semantinio lauko kalbomis. Kuriuo nors konkrečiu žargonu įmanoma šnekėti tik apie tam tikrus dalykus, labiausiai susijusius su tos socialinės grupės interesais. Pagal šį požymį kalbininkės išskiria profesinius žargonus, kuriuos sudaro nenorminiai specifinių dalykinės srities sąvokų įvardijimai, specifinė profesinė leksika, ribojama dalykinės srities sąvokų lauko (Celiešienė, Džežulskienė, 2008). Pavyzdžiui, ryškiai išplėtotame kompiuterininkų profesiniame žargone vyrauja su darbu kompiuterijos srityje susijusi specifinė leksika: bugas „programos klaida“, motina „pagrindinė plokštė“, užlūžti „dėl klaidos sutrikti kompiuterio veiklai“ ir t.t. Kalbininkių nuomone, profesiniai žargonai savotiškai panašūs į terminus, nes atlieka jų funkciją – įvardija specifines sąvokas. Tačiau žargonizmai nuo terminų skiriasi visų pirma tuo, kad dar rodo kalbėtojo požiūrį į įvardijamą dalyką, taigi turi papildomą emocinį reikšmės atspalvį (Celiešienė, Džežulskienė, 2008).

Tačiau reikia daugiau tautinio pasididžiavimo savo kalba, reikia tautiškai susipratusios visuomenės didesnio dėmesio kalbos kultūrai.

Taigi apibendrinant galima teigti, jog leksinės žargonybės išties kelia grėsmę lietuvių kalbos grynumui, skurdina jos žodyną. Tačiau skirtingos socialinės grupės kuria savo žargoną, kalba juo apie jiems labiausiai rūpimus, su jų gyvenimu susijusius daykus. Visuomenė nesivaržydama vartoja svetimų kalbų žodžius, perima juos kaip savo kalbos dalis, o tai lemia gausesnį leksinių žargonybių atsiradimą.

Darybinės žargonybės– tai tam tikram socialiniam sluoksniui būdingos darybos žodžiai, kartais pakeisti skoliniais(Griškevičius, Lapkuvienė, Navalinskienė, Šmulkštytė, 2003).

Lietuvių kalboje vartojami žargono žodžiai kilmės požiūriu labai nevienodi. Žargonizmai neturi pastovios gramatinės sistemos, tačiau galima pastebėti, kad jiems būdingos kai kurios darybos priemonės. Iš jų ryškiausios deformacijos – trumpinimas, prastinimas, iškraipymas, svetimų darybos priemonių (priešdėlių ar priesagų) vartojimas, o kartais žodžiai perdirbami labai savitai.

Deformuoti žodžiai – tai sutrumpinti ar perdirbti žodžiai (tarp jų ir asmenvardžiai), pvz.: žargonui priskiriami vardų trumpinimo pavyzdžiai: Modė (= Modestas), Vycka (= Vytautas, Vytukas), Genka (= Genutė), Gražka (= Gražina, Gražinutė).

Deformuoti tarptautiniai žodžiai, kuriuos vartoja daugelio socialinių grupių atstovai, pvz.: dolcai „JAV doleriai“, benzas „benzinas“, egzas „egzaminas“, magas „magnetofonas“, mocas „motociklas“, stipkė „stipendija“, šašlas „šašlykas“, trūlikas „troleibusas“ ir kt. Kartais linkstama trumpinti net ir lietuviškus žodžius, pvz.: bičas „bičiulis“, mokšė „mokykla“, pamkė „pamoka“, pardė„parduotuvė“, šem „šešiasdešimt“.

Ypač populiarūs yra informacines bei komunikacines technologijas apibūdinantys perdirbti žodžiai: kompas, o ne kompiuteris;telikas, o ne televizorius; videkas, one videomagnetofonas; foto (dar blogiau – fotkė), o ne fotografija, fotonuotrauka arba tiesiog nuotrauka; popsas o ne populiarioji muzika, iš bėdos popmuzika.

Dažniausiai žargoninės kalbos žodžiai padaromi priesagų, priešdėlių ir galūnių vedinių pagalba (Paulauskienė, 2001).

Taigi kai kurios žargonybės yra pasidaromos su lietuviškomis priesagomis:

Prie darybinių žargonybių priskiriami ir hibridai. Tai žodžiai, turintys iš kitų kalbų pasiskolintą darybos elementą – priešdėlį, priesagą ar sudurtinio žodžio šaknį.Kalbininkai skirsto hibridus į vartotinus ir nevartotinus. Vartotini tie hibridai, kuriuose yra lietuvių kalboje įteisintų tarptautinių žodžių elementų. Plačiau analizuosime nevartotinus hibridus.Jie sudaromi vienos kalbos žodžio dalį siejant su kitos kalbos žodžio dalimis. Ypač dažnai vartojami hibridai prie lietuviško žodžio šaknies dedant kitos kalbos priesagą ar priešdėlį (dažniausiai slaviškus). Kalbininkė Paulauskienė A. akcentuoja, kad juose yra ir savų, ir svetimų elementų, t.y. reikšminių žodžio dalių.

Taigi apibendrinant galima teigti, kad žargonizmams yra būdingas trumpinimas, prastinimas, iškraipymas, svetimų darybos priemonių (šaknų, priešdėlių ar priesagų) vartojimas.Darybinės žargonybės gali būti padarytos ir su taisyklingomis, lietuviškomis darybos priemonėmis, tačiau jų daryba nėra taisyklinga.

Iš žargonybių labiausiai išsiskiria vadinamosios semantinės žargonybės. Tai bendratautiniai žodžiai, vartojami savotiška žargonine reikšme. Semantinės žargonybės ne visada laikomos neigiamu kalbos reiškiniu, kadangi jos iš tiesų pagyvina ir paįvairina kalbą. Pavyzdžiui, ardytis (= iš kailio nertis, labai stengtis), kirvis (= griežtas mokytojas ar dėstytojas), nuskilti (= pavykti, pasisekti), susimauti (= neišlaikyti egzamino, nepataikyti atsakinėjant), nusimuilinti (= pabėgti, išeiti), šakės (= baigta, galas, prapultis), būda (= mokykla), kadras (= vaikinas, mergina), seniai (= tėvai).

Galima pastebėti, kad ypač dažnai žargoniškai vartojami veiksmažodžiai, pvz., pasikelti (= išpuikti, pasipūsti), užsiciklinti (= įstrigti, daryti tą patį), išdurti (= apgauti), ir kt., o kartais ir frazeologiniai posakiai, pvz., Jam viskas – dzin (= Jam viskas tas pat). (Griškevičius, Lapkuvienė, Navalinskienė, Šmulkštytė, 2003).

Taigi semantinės žargonybės dėl taisyklingos formos sunkiai atpažįstamos kaip neabejotini kalbos teršalai. Pasitaiko ir taip, jog lietuviški žodžiai, dėl kitų kalbų poveikio, vartojami netinkama reikšme. Perimti svetimų reikšmių žodžiai nevaržomai vartojami viešai vis labiau plinta ir kenkia kalbos taisyklingumui. Tačiau semantinės žargonybės ne visada yra laikomos neigiamu kalbos reiškiniu, kadangi jos pagyvina ir paįvairina kalbą.

Studentų žargono pagrindas, anot E. Zaikausko, iš mokyklos atsinešta jaunimo realijų ir bendroji leksika, tiesa, jau gerokai švelnesnė, nes dažniausiai nebelikę asocialumo poreikio. Išsilavinimo siekimas savitą socialinę, demografinę grupę – studentus - pratina prie visuomenės normų. Studentų žargonui būdingas žodžių trumpinimas, prastinimas, deformacija, svetimų darybos priemonių (priesagų, priešdėlių) vartojimas (Zaikauskas, 2007, p.5).

Didžiąją dalį studento žargono sudaro lietuviškos žargonybės. Kurdami žargoną jauni žmonės tarsi žaidžia žodžių reikšmėmis, garsais, raidėmis, asociacijomis.

Iš kitų išsiskiria vadinamosios semantinės žargonybės. Tai savi žodžiai vartojami naujomis, bendrinėje kalboje neturimomis reikšmėmis. Šios žargonybės ir yra įdomiausias žargono sluoksnis. Kokių netikėtų prasmių studentų žargone įgauna tarsi visai neutralūs žodžiai lopas (,,kvailys, mulkis“), trintukas(,,melagis“), kirvis (,,griežtas dėstytojas“), ledas (,,labai geras, puikus“), prastumti (,,parduoti“), supakuoti(,,užklupti, pagauti nusirašinėjant), susimauti (,,neišlaikyti egzamino, suklysti“), suvartyti (,,išjuokti,išsišaipyti“), užknisti (,,sunervinti“), įkalti (,,įkaušti, pasigerti“), kietas (,,itin šaunus, savimi pasitikintis“),pagauti (,,suprasti“), grybauti, plaukioti (,,prastai orientuotis“), atvaryti (,,ateiti“), suorganizuoti(,,įsigyti“).

Taigi studentų žargonas gali būti naudojamas kaip saviraiškos priemonė, suteikianti galimybę kalbėti išskirtiniau. Žargonas gali gyvinti kalbą, teikti jai vaizdingumo. Semantinis žargonas turi išgalių padėti praplėsti emocinę – ekspresinę lietuvių kalbos leksiką, padeda išvengti monotonijos.

Studentų žargono pagrindas iš mokyklos atsinešta jaunimo realijų ir bendroji leksika, tačiau jau gerokai švelnesnė, nebeturinti asocialumo atspalvio. Studentų žargonui būdingas žodžių trumpinimas, prastinimas, deformacija, svetimų darybos priemonių (priesagų, priešdėlių) vartojimas.

Tyrimo anketos pagrindimas: tyrimo metu atrinktai respondentų grupei buvo pateikta sudaryta speciali tyrimo anketa (pavyzdžiai pridedami), o duomenys surinkti anketavimo būdu. Anketą studentams sudaro 13 klausimų. Pirmieji 3 klausimai yra apklausiamųjų demografiniai duomenys, kiti 10 klausimų yra susiję su žargono vartojimu. Studentams buvo pateikti šie klausimai, susiję su žargono vertinimu: kas, jų nuomone, yra žargonas, ar jis turi įtakos bendrinės lietuvių kalbos nykimui, ar žargoninius žodžius galima pakeisti lietuviškais bendrinės kalbos žodžiais, ar patys studentai vartoja žargoninės kilmės žodžius ir kokius juos vartoja dažniausiai, ar studentų kalba labia užteršta žargono ir ką būtų galima daryti, kad lietuvių kalba būtų kuo taisyklingesnė.

Taigi, apibendrinant atliktą tyrimą galima teigti, jog dauguma studentų domisi kalbos kultūra ir vertina mūsų, lietuvių kalbos grožį. Dauguma studentų yra susipažinę su žargono sąvoka, žino, kaip jį apibūdinti, tačiau ir nevengia jo vartoti. Tyrime atsiskleidė, jog studentai gausiai vartoja žargoną, susijusį su jų studijuojama specialybe, apskritai su studijomis. Paaiškėjo, jog yra kuriami ir nauji žargoniniai žodžiai, pavyzdžiui žodis kolė, reiškiantis kolegija, pradėjo plisti tik prieš kelis metus, seniau jis vartojamas nebuvo. Džiugu, jog visi respondentai pripažįsta, jog jų vartojamas žargonas skurdina kalbą, kalba tampa labai užteršta žargoniniais žodžiais. Tačiau kaip jau ir žinome, tai yra neatsiejama mūsų kalbos dalis, todėl respondentai ir davė pasiūlymų, kaip galėtume saugoti bendrinę lietuvių kalbą.

Atlikti šį tyrimą man buvo išties įdomu, nes studentai yra labai jaunatviška, besikeičianti žmonių grupė, kuri, nebijodama naujovių, savo kalba išties išsiskiria iš aplinkinių.

Žargonas – mūsų kalbos užribis, tai gyvoji mūsų kalbos dalis ir apie jį reikia kalbėti. Kuriant vis daugiau žargono žodynų tik norima parodyti realią kalbos situaciją.

Internete vis daugėja įvairaus tipo žargono žodynų, o žmonės, pripažindami ir vartodami šią kalbos atmainą, nesivaržydami skaito ir komentuoja žargono žodžius, dalinasi savo žinomais ir vartojamais žodžiais.

4. Semantinės žargonybės dėl taisyklingos formos sunkiausiai iš visų žargonybių atpažįstamos kaip kalbos teršalai. Taip jos vis labiau plinta ir kenkia kalbos taisyklingumui. Tačiau semantinės žargonybės ne visada yra laikomos neigiamu kalbos reiškiniu, kadangi jos pagyvina ir paįvairina kalbą.

5. Studentų žargono pagrindas yra iš mokyklos atsinešta jaunimo realijų ir bendroji leksika, tačiau išsilavinimo siekimas studentus pratina prie visuomenės normų. Studentų žargonui būdingas žodžių trumpinimas, prastinimas, deformacija, svetimų darybos priemonių vartojimas.

Atliktame tyrime paaiškėjo, jog dauguma studentų domisi kalbos kultūra, žino, kas tai yra žargonas, tačiau nevengia jo vartoti kasdieniniame gyvenime. Dažnai vartojami ir savo aplinkoje girdimi studentų žargoniniai žodžiai yra netas, flešas, kompas, egzas. Tai parodo, jog vartojama išties daug žargonybių, susijusių su studijomis.

Atliktas tyrimas taip pat parodė, jog studentai gausiai kuria ir naujus, žargoniškos kilmės žodžius. Per pastaruosius pora metų vis dažniau girdimas naujas žargoninis žodis kolė, kuriuo studentai vadina kolegiją.

Bandzevičiūtė G., Didjurgienė A. Kauno kolegija. Studentų žargonas – skurdas ar turtas? Prieiga per internetą: https://dspace.kauko.lt/bitstream/handle/1/684/Didjurgiene_straipsnis.pdf?sequence=1

Pupkis A. Kalbos kultūros studijos. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2005, ISBN 9955-16-035-7

Studentų žargono ypatumai. (2015 m. Gegužės 17 d.). http://www.mokslobaze.lt/studentu-zargono-ypatumai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 22:39