Švenčių kalendorius


Devintinės po laidotuvių. Visu svenčiu kalendorius. Referatas apie sventes. Juozapo dienos burtai. Mirusiuju paminejimas praejus metams. Sekminiu svenciu scenarijai. Sekminiu sventes scenarijus. Kazimiero dienos burtai. Sv. baltramiejaus nakties burtai. Devintinės už mirusius.

Etnologijos referatas. Lapkričio 1 – oji - visų šventųjų diena, lapkričio 2 oji - vėlinės, vėlių diena. Lapkričio 11 – oji - šv. Martyno diena. Lapkričio 30 – oji - šv. Andrejaus diena. Gruodžio 24 – oji - kūčios. Kūčių nakties burtai. Gruodžio 25 – oji - šventos kalėdos. Užgavėnės. Užgavėnių valgiai. Užgavėnių burtai, žaidimai. Gavėnia. Vasario 24-oji – šv. Motiejaus diena. Kovo 4-oji – šv. Kazimiero diena. Kovo 19-oji – šv. Juozapo diena. Kovo 21-oji – pavasario lygiadienis. Kovo 25-oji – Blovieščius. Verbų sekmadienis. Dižioji savaitė. Velykos. Atvelykis. Balandžio 23 - oji - Jurginės. Šeštinės. Sekminės. Devintinės. Birželio 24 – oji - joninės. Birželio 29 – oji - Petrinės. Liepos 16– oji - švč. Mergelės Marijos Škaplierinės diena. Rugpjūčio 15 – oji - žolinė. Rugpjūčio 24 – oji - šv. Baltramiejaus diena.


Vėlinės – tradicinė mirusiųjų minėjimo šventė, išsaugojusi senuosius vėlių pagerbimo ir apsisaugojimo nuo jų papročius. Šeimose buvo laikomasi vėlių bendravimo su gyvaisiais tradicijų. Visų šventųjų dienos vakare laukdavo į namus ateinančių mirusių artimųjų vėlių, joms būdavo kūrenama pirtis arba jauja, dengiamas stalas, paliekamas maistas. Uždarydavo šunis, atverdavo langus, duris, kad vėlės lengviau patektų į vidų, slėpdavo aštrius daiktus, kad jos nesusižeistų. Vėlinių vakarą nebuvo galima dainuoti, juoktis, triukšmauti – tai įžeistų vėles. Sakydavo, jog tą vakarą negalima pilti laukan pelenų - kad vėlėms į akis nepribertų, nelieti vandens – kad jų neaplietų. Vėlėms skirtus valgius vėlinių dieną išdalydavo elgetoms, be to, specialiai iškepdavo elgetoms duonos, dzūkijoje vadinamos ‚diedų duona‘. Nuo senų laikų išliko tikėjimas, kad elgetos palaiko paslaptingą ryšį su mirusiaisiais. Todėl elgetos kaime buvo gerbiami, maitinami, prašomi pasimelsti už mirusius artimuosius. Per vėlines buvo populiarus paprotys eiti į kapines, uždegti ant kapų žvakutes, melstis, palikti ant kapų maisto, kad pamaitinti dūšias, be kitų valgių dėti ir kiaušinių, kurie simbolizavo mirusio žmogaus vėlės persikūnijimą. Nakčia elgetos tuos valgius nurinkdavę ir kitą dieną suvalgydavę. Buvo tikima, kad tą naktį galima surasti senus, užmirštus kapus, nes ant jų žybsi švieselės. Žemaičiai įsitikinę, kad visų šventųjų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių visos vėlės paleidžiamos iš skaistyklos ir nebekenčia kančių. Tada jos visais takais traukia melstis į bažnyčias, arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Pamačiusios degant žvakeles, jos ateina ir meldžiasi prie šventųjų smūtkelių.

įvairūs mirusiųjų paminėjimai susiję su maldomis už juos. Paprastai velionis paminimas praėjus keturioms savaitėms ir metams po laidotuvių.

Liaudyje vyravo nuomonė, kad savus mirusiųjų vėlės apleidžia ne iš karto, jos klajoja, iki suskamba už jas bažnyčios varpai, o dažniausiai sakoma, kad arti namų jos būna iki mėnesio, Iki keturnedėlio. Paskui jos einančios, kur joms skirta, o kol joms atsivers dangaus vartai, galinčios prisiglausti kiekvienoje vietoje – žemėje, vandenyje, medžiuose ir kitur, tik į gyvulius ir į žmones nepersikeliančios.

Tikėta, kad vėlės laikosi gyvenamųjų namų aukštuose, pirtyse, jaujose, dūmtraukiuose ar netoliese augančiuose medžiuose, - per tą laiką jos baigia kelionę į amžinos laimės šalį, - kiek žemėje užtrunka, priklauso nuo padarytų nuodėmių kiekio.

  • Etnologija Referatai
  • 2010 m.
  • 27 puslapiai (8311 žodžių)
  • Etnologijos referatai
  • Microsoft Word 111 KB
  • Švenčių kalendorius
    8 - 3 balsai (-ų)
Švenčių kalendorius. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/svenciu-kalendorius.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 20:25