Šviesos reikšmė architektūrinių objektų meninio vaizdo suvokime
Smailioji arka. Sviesos reiksme gotikoje. Meninio vaizdo reiksme.
Įvadas. I. Šviesos reikšmė architektūroje įvairių epochų laikotarpiais. Ii. Šviesos reikšmė architektūrinių objektų meninio vaizdo suvokime. Išvados. Naudotos literatūros sąrašas šviesa – vienas pagrindinių žmogaus egzistavimą palaikančių veiksnių. Iš šviesos žmogus gauna būtiną organizmui energetiką, saulės šviesa yra vienintelis natūralus vitamino d šaltinis, o architektūroje šviesa – svarbiausias erdvės, tūrio ir spalvos modeliavimo bei transformavimo elementas. Be jos nepajuntama formų ir architektūros erdvių plastika. Žymus architektas minimalistas alberto campo baeza savo esė „daugiau su mažiau“ („more with less“) ypač pabrėžia šviesos svarbą sakydamas, jog šviesa architektūrai leidžia egzistuoti, be šviesos ji yra niekas. Tai esminė medžiaga architektūros konstrukcijoje. Šviesa yra tai, kas sukuria santykius ir sąryšį tarp žmogaus ir architektūrinės erdvės.
Šviesa – vienas pagrindinių žmogaus egzistavimą palaikančių veiksnių. Žymus architektas minimalistas alberto campo baeza savo esė daugiau su mažiau ( more with less ) ypač pabrėžia šviesos svarbą sakydamas, jog šviesa architektūrai leidžia egzistuoti, be šviesos ji yra niekas. Šviesa yra pagal žmonių gebėjimą įsileisti ir valdyti šviesą pastatuose, išskirti ir apžvelgti atskiras architeviduramžių laikotarpiu mąstytojams natūrali šviesa asocijavosi su nežemiškumu, buvo interpretuojama kaip dieviškumo ženklas, kūrėjo valia, spinduliuojanti žmonėms. Šviesa buvo traktuojama tarsi gyvybės ir egzistencijos teikėja visam žemiškajam pasauliui, buvo savotiškas dievo kūrėjo ir žmonių tarpininkas. Bet koks švytėjimas ar žibėjimas simbolizavo vieną didžiausių vertybių - dieviškąją šviesą. Šios daikto ypatybės buvo laikomos vienomis iš pagrindinių grožio vertinimo kriterijų.
Tamsios romaninių sakraliųjų pastatų vidaus erdvės, gotikinėse katedrose įgavo visiškai naują charakterį, kuomet pastatų konstrukcijoms buvo imta naudoti smailioji arka. E. Nekrošienė straipsnyje ,,šviesa architektūroje ? Dieviškumas ir pragmatizmas sako, jog didžiuliai gotikinių katedrų langai, įstiklinti žėrinčiais įvairiaspalviais vitražais, vaizduojančiais tam tikrus religinius siužetus (žr. pav. ), kūrė ne tik paslaptingą, pakylėtą, visiškai atitraukiančią nuo realybės vidaus atmosferą, bet kartu simbolizavo ir šventųjų raštų teikiamą užtvarą nuo išorinių negerovių, praleidžiančią į vidų dieviškąją, sielą nusc. Frontisi knygoje ,,vizualioji meno istorija kalba, jog buvo tikima, kad vitražas perteikia žinią. Jo spalvota šviesa suvokiama kaip dangaus šviesos atspindys. Galvojama, jog šviesos savybė pereiti kiaurai stiklą – dieviškumo ir sakralumo įrodymas.
Viduramžių katedrų architektai vitražais kūrė paslaptingą, vientisą, mirguliuojančią bažnyčios interjero atmosferą, o barokinių bažnyčių kūrėjai interjeruose projektavo ištisą šviesos ir tamsos efektų spektaklį, nuolat besikeičiantį pagal paros laiką. Renesansui atgaivinus apvaliąją arką bei romėniškosios architektūros elementus, atsirado galimybė kurti naujos vidaus erdvių struktūros pastatus, naudoti ne tik smailiosios arkos, bet ir kvadratinius ar apvaliosios arkos formos langus.
2011 m.
5.00
Microsoft Word 
2965 KB
2965 KB
10 puslapiai
Panašūs referatai