Tarpkultūrinė komunikacija ir vadyba


Vadybos kursinis darbas.

Įvadas. Tarpkultūrinės komunikacijos atsiradimas ir raida. Tarpkultūrinės komunikacijos rūšys. Kultūrinio šoko fenomenas. Tarpkultūrinių konfliktų priežastys. Ir jų sprendimo būdai. Išvados. Literatūra.


Temos aktualumas. Šiuolaikiniame pasaulyje vykstantis spartus globalizacijos procesas, ženkliai padidino bendradarbiavimo ir bendravimo galimybes su kitų kultūrų atstovais įvairiose srityse, ypač verslo. Todėl labai svarbiais faktoriais tapo ekonominis, politinis, socialinis ir žinoma kultūrinis išsilavinimas, leidžiantis pilnavertiškai bendrauti su kitų kultūrų atstovais, palaikyti būtinus ryšius su įvairiose šalyse veikiančiomis firmomis, pelnyti partnerių pasitikėjimą ar pilnai įsilieti į naują visuomenę. Taigi nuo kultūrų suvokimo ir sugebėjimo susikalbėti su skirtingų šalių atstovais priklauso daugelio organizacijų ir institucijų veiklos sėkmė.

Vis dėl to dažnai tarpkultūrinėje komunikacijoje vyrauja žinių stoka apie kitą kultūrą. Kuo didesnis skirtumas tarp kultūrų, tuo didesnė yra tikimybė, kad pokalbis ar sandoris bus nesėkmingas. Tad nenuostabu, jog tai paskatino domėjimąsi tarpkultūrine sąveika, suformavusią naują, besivystančią mokslo kryptį – tarpkultūrinę komunikaciją. Ši mokslo srytis skirta visiems besidomintiems tarpkultūrinės komunkacijos problematika. Ji analizuoja kultūrų dėsningumus bei skirtumus, nustato santykių tarp skirtingų šalių ypatumus ir padeda spręsti skirtingo tipo konfliktus. Šio mokslo tikslas supažindinti žmones su tarptautinės komunikacijos pagrindais, teorijomis, suteikti žinių, kurios padėtų suformuoti pakankamą kompetencijos lygį optimaliam tarpkultūriniam bendravimui, taip pat siekia analizuoti reiškinius ir situacijas, su kuriomis susiduriama, atsidūrus kitos kultūros apsuptyje, ir numatyti galimus jų įveikimo būdus.

Mokslo ir technikos pažanga visame pasaulyje vyskta gerokai sparčiau, nei komunikacijos įgudžių tarp įvairių kultūrų plėtra. Todėl jau nuo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio buvo pradėta kalbėti apie būtinumą geriau pažinti skirtingas kultūras, siekiant maksimalesnio bendradarbiavimo.

Šiuolaikinis posakis: ,,Gyvename globaliame pasaulyje“, jau įsitvirtino mūsų kalboje. Pasaulis mums tapo lengviau suvokiamas ir pasiekiamas, o veiklos erdvė išsipletė. Tačiau globalizacija spartindama darbo ir kapitalo judėjimą, taip pat, keičia per ilgą laiką nusistovėjusius moralės principus ar elgesio ypatumus. Todėl nieko keisto, kad dalis tautų pradėjo stengtis nuo viso to atsiriboti, stengdamosios išsaugoti kulturinį identitetą. Todėl vyraujant tokiai situacijai, atsirado didesnis poreikis įdėmiau pažvelgti į tarpkultūrinį bendravimą ir kultūrų sąveiką. Taip atsirado nauja mokslo šaka – tarpkultūrinė komunikacija.

Tarpkultūrinė komunikacija – tai informacijos keitimasis tarp žmonių, atstovaujančių skirtingas kultūras. Jos tikslas yra išaiškinti ir suvokti kylančius tarpkultūrinio bendravimo sunkumus ir pateikti būdus, kaip juos išspręsti. Dideli skirtumai, vyraujantys tarp tautų, yra tikras iššūkis sėkmingai ir produktyviai komunikacijai, nes kultūrinis suvokimas formuoja žmonių mąstymą bei pasaulio suvokimą. Taigi žmonėms iš skirtingų kultūrų tie patys žodžiai gali reikšti skirtingus dalykus, net tada, kai jie kalba ta pačia kalba. Tokiais atvejais nesusipratimų ir nesusikalbėjimų galimybės labai išauga. Būtent dėl to kyla būtinumas pažinti šį kitoniškumą, siekiant veiksmingesnio bendradarbiavimo ar geresnių rezultatų verslo srityje. Juk tarpkultūrinės komunikacijos žinių pagalba, galima efektyviau panaudoti skirtingų šalių atstovų kultūrinius ypatumus, siekiant firmos tikslų.

Nors ši mokslo tyrinėjimo kryptis yra dar nauja, jos ištakų reikėtų ieškoti JAV, kurios dėl čia gyvenančių tautų margumyno , vadinamos tautų ir kultūrų katilu. Gyvenimas kartu skatino atsižvelgti į šalia esančius ,,kaimynus“, visiškai skirtingus savo tradicijomis, papročiai ar gyvenimo būdu, bet būtinus kaip partnerius siekinat bendrų tiklsų. Tam prireikė nemažai laiko ir pastangų. Todėl jau 1946 m. JAV buvo įkurtas užsienio tarybos institutas, kuriam vadovavo žymus sociolingvistas ir tarpkultūrinės komunikacijos pradininkas E. Hallas. Susiburę įvairių sryčių specialistai, tokie kaip psihologai, socialogai ar kalbininkai, kūrė naujas mokymo programas amerikiečių diplomatams ir specialistams, dirbusiems užsienyje. Buvo atlikti išsamūs tyrimai, norint išsiaiškinti Taikos korpuso savanorių veiklos nesekmių priežastis. Gauti duomenys leido padaryti išvadą, jog kiekviena kultūra yra labai unikali ir tik jos visapusiškas pažinimas garantuos visavertį bendravimą su tos kultūros atstovais. 1959 m. Hallis išleido knygą ,,Nebyli kalba“, kuri padėjo pagrindus tarpkultūrinei komunikacijai. Autorius savo veikale pabrėžė būtinumą tyrinėti ne tik atskiras kultūras, bet ir jų posistemes. Buvo suprasta, kad komunikacija negalima be kultūros. Pats E. Hallas laikėsi nuomonės, kad kultūrą galima ne tik studijuoti, bet ir ją perduoti. Jis pirmas pasiūlė tarpkultūrinę komunikaciją laikyti savarankišku tyrinėjimo objektu bei mokomąją disciplina. E. Hallo nuomone, šio mokslo tikslas yra atliepti skirtingų kultūrų atstovų bendravimo poreikius. E. Hallis paliko didelį palikimą, turėjusį įtakos tarpkultūrinės komunikacijos plėtrai:

  • Vadyba Kursiniai darbai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 15 puslapių (3718 žodžių)
  • Kolegija
  • Vadybos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 61 KB
  • Tarpkultūrinė komunikacija ir vadyba
    10 - 2 balsai (-ų)
Tarpkultūrinė komunikacija ir vadyba. (2016 m. Balandžio 19 d.). http://www.mokslobaze.lt/tarpkulturine-komunikacija-ir-vadyba.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 12:23