Tautinio paveldo senosios gyvulių ir paukščių veislės bei tradicinės auginimo technologijos


Žemės ūkio kursinis darbas.

Įvadas. Tautinio paveldo senosios gyvulių ir paukščių veislių apžvalga teotiniais pagrindais. Pieno gamybos technologija šalies ūkiuose. Tautinio paveldo pieno ir mėsos produktų gamyba. Tautinio paveldo produktų sertifikavimo tvarka. Pieno ir mėsos produktų gamyba, taikant tautinio paveldo gamybos technologijas. Išvados. Informacijos šaltinių sąrašas.


Duonpelniai – taip pagarbiai žmonės vadino Lietuvos sunkiuosius arklius, kurių veislė pradėta formuoti XIX a. pabaigoje. Mūsų žemės ūkiui jie buvo ypač svarbūs tarpukariu. Ir dabar kaime dažnai galime išvysti šiuos universalius arklius, kurių daugelis jau nėra grynaveisliai. Lietuvos sunkieji arkliai yra tvirto sudėjimo ir turi gerai išvystytus raumenis, gali patraukti kelių tonų vežimą. Jie ištvermingi, judrūs, gražios risčios, gero būdo ir ilgaamžiai. Šie arkliai naudojami darbui, kinkymui. Dalyvauja ištvermės, gražaus važiavimo varžybose ir kt. Lietuvos sunkiųjų arklių aukštis ties gogu svyruoja nuo 155 iki 166 cm. Eržilas gali sverti 700–900 kg, kumelė – 645–800 kg. Daugelis arklių yra sarti, kiti – bėri, pasitaiko ir derešų. Jie yra gilios krūtinės, plataus, ilgo liemens. Galva vidutinio dydžio, tiesi arba kumpanosė, kaklas storas, trumpas ir raumeningas. Nugara tiesi, kartais truputį įlinkusi, plati, raumeninga. Kojos trumpos ir storos, šepetėliai nedideli, kanopos taisyklingos formos. Tokios Lietuvos sunkiųjų arklių savybės susiformavo vietines kumeles poruojant su atvežtais iš įvairių šalių brabansonų, peršeronų, ardėnų veislių eržilais. Tačiau didžiausią įtaką formuojant veislę padarė Švedijos ardėnai. Lietuvos sunkiųjų arklių atsiradimą XIX a. pabaigoje paskatino nauji mūsų krašto žemės ūkio poreikiai – arklinėms šienapjovėms, sėjamosioms traukti, javų kūlimo mašinoms sukti žemaitukai jau nebetiko. Tvirtinama, kad 1880–1890 m. sunkaus tipo eržilus laikė atskiri dvarininkai Eržvilko, Skaudvilės, Krekenavos, Rokiškio ir Kupiškio apylinkėse. Veislės kūrimu 1894 m. užsiėmė „Darbui ir važiuoti arklių veisimo draugija“. Veisliniu arklininkystės darbu mūsų šalyje pradėta rūpintis tik 1925 m., kai buvo įsteigta „Ardėnų veislės arkliams auginti Lietuvoje draugija“. Po karo, 1948 m., buvo išleista pirmoji Lietuvos sunkiųjų (Lietuvos ardėnų) arklių kilmės knyga. Lietuvos sunkieji arkliai, kaip atskira veislė, pripažinti 1963 m. Jie buvo paplitę centrinėje, pietvakarių ir šiaurinėje Lietuvos dalyse. Dėl vertingų savo savybių buvo naudojami arklių veislėms gerinti kitose šalyse, eksportuojami. XX a. pabaigoje atsivėrus šalies sienoms, Lietuvos sunkieji buvo masiškai parduodami į kitas Europos šalis mėsai. Vienu metu buvo likę tik 127 senosios veislės arkliai. 2000 m. buvo įkurta Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacija. 2004 m. turėjome jau apie 500, 2007 m. – apie 600, o 2013 m. – apie 1300 arklių. Sunkieji yra paplitę didelėje šalies teritorijoje, auginami privačiuose ūkiuose. Saugant šią veislę, susiduriama su problema: turima mažai eržilų linijų, todėl egzistuoja veislės apsigimimo grėsmė. Valstybės valdomoje UAB „Lietuvos žirgynas“ genetinei įvairovei išlaikyti saugomos 3 eržilų linijos.

Pagal spalvą Lietuvos šėmieji galvijai gali būti nuo pilkai melsvos iki pelenų pilkos. Nuo XVI a. žinoma Lietuvos šėmųjų galvijų veislė iki mūsų dienų išlaikė jai būdingą spalvą ir ūkines savybes. Šėmieji galvijai priskiriami pieniniam tipui, tačiau kai kurie jų turi ir pieninio­mėsinio tipo po­ žymių. Lietuvos šėmieji galvijai yra geros sveikatos, gyvybingi, nereiklūs laikymo sąlygoms ir pašarams, ramaus būdo, duoda geros kokybės pieną. Suaugusių karvių aukštis ties ketera yra 123–136 cm, masė – 400–550 kg ir daugiau. Vidutiniškai primelžiama po 4489 kg 4,35 proc. riebumo ir 3,26 proc. baltymingumo pieno. Suaugusių bulių svoris yra 950–1000 kg. Pagal spalvą Lietuvos šėmieji galvijai gali būti nuo pilkai melsvos iki pelenų pilkos. Kai kurių gyvulių kojos ir galvos yra baltos spalvos. Nors Lietuvos šėmieji buvo auginami rečiau, jie sutinkami visoje šalies teritorijoje. XVI a. šie galvijai sudarė apie 6 proc. visų laikomų galvijų. Vilniaus gubernijose jie išliko gryniausi. Žemaitijoje dominavo rusvai pilka galvijų spalva, Vilniaus rajono dvaruose – šėma. Apie 1927–1928 m. vietinių veislių karvės buvo pradėtos skirstyti plačiau: į dvylas, palšas, pilkas, žalas, juodmarges ir kitas. Nuo 1930 m. atskirai pradėta minėti vietinė šėmų galvijų veislė. Tačiau dėl ilgalaikio stichiško gerinimo įvairių juodmargių ir žalmargių veislių buliais, dėl netinkamos spalvos ir kitų veiksnių, juos masiškai brokuojant, ši veislė atsidūrė ant išnykimo ribos. Lietuvos šėmųjų galvijų auginimo, šėrimo ir laikymo sąlygos buvo labai nevienodos. Todėl pagal išsivystymą, eksterjerą ir ūkiškai naudingas savybes jie yra ne vieno tipo. Pavienių augintojų ūkiuose karvės dažniausiai būdavo sėklinamos atsitiktinių bulių sperma. XX a. pabaigoje Lietuvos šėmųjų galvijų genofondas atsidūrė pavojuje – liko tik pavieniai galvijai. Todėl 1994 m. tuometės Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centre ir Lietuvos gyvulininkystės institute buvo suformuota šių galvijų reliktinė genofondinė banda. 2004 m. Lietuvoje buvo auginama apie 400, 2007 m. – apie 750, 2013 m. – jau beveik 1200 šėmųjų galvijų. Daugiausia jų yra privačiuose ūkiuose – laikoma vidutiniškai po vieną ar dvi karves. Lietuvoje šėmuosius galvijus dažniausiai galima išvysti centrinėje, pietryčių ir pietvakarių rajonuose.

  • Žemės ūkis Kursiniai darbai
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • Gintarė
  • 24 puslapiai (7011 žodžių)
  • Kolegija
  • Žemės ūkio kursiniai darbai
  • Microsoft Word 67 KB
  • Tautinio paveldo senosios gyvulių ir paukščių veislės bei tradicinės auginimo technologijos
    10 - 1 balsai (-ų)
Tautinio paveldo senosios gyvulių ir paukščių veislės bei tradicinės auginimo technologijos. (2017 m. Kovo 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/tautinio-paveldo-senosios-gyvuliu-ir-pauksciu-veisles-bei-tradicines-auginimo-technologijos.html Peržiūrėta 2017 m. Lapkričio 25 d. 07:50