Teatras senovėje


Teatro konspektas.

Teatras Pilietinė institucija. Tragedija ir komedija. Medicina ir filosofija. Ryšys su poliu.


Teatras graikų pasaulyje yra viena iš dievybės kulto dalių. Komedijos ir tragedijos rodomos varžybose, kurios vyksta per didžiąsias religines šventes. Atėnuose šios varžybos rengiamos Dioniso garbei per tris šventes: per Kaimo Dionisijas, Lenajas ir Didžiąsias Dionisijas. Per pastarąsias pristatomi įvairiausi žanrai: komedija, tragedija, satyrinė drama ir ditirambas. Visą varžybų organizavimą prižiūri polis. Archontas eponimas yra atsakingas už Didžiąsias Dionisijas. Polis parenka choregus, poetus, pjeses, aktorius, varžybų teisėjus. Choregija yra brangiai atsieinanti leiturgija, choregai skiriami iš turtingų piliečių, kurių turtas didesnis nei trys talentai. Epidauro teatro planas Choregas suburia varžybose dalyvausiantį chorą ir rūpinasi, kad jis būtų apmokytas. V a. pr. Kr. būta trijų choregų tragedijoms, penkių – komedijoms ir dešimt – ditirambams. Tragedijų varžyboms kviečiami trys tragedijų autoriai, kurių kiekvienas turi pristatyti po keturias pjeses: tris tragedijas (t. y. trilogiją) ir vieną satyrinę dramą. Komedijų varžybose varžosi penki komedijų autoriai. Be choro dalyvių (choristų), vadovaujamų korifėjo, pjesėje vaidina trys aktoriai (protagonistai), kurių kiekvienam atitenka po keletą vaidmenų. Choristai ir aktoriai yra vien vyrai, jie užsideda jų personažą vaizduojančią kaukę. Kiekvienose varžybose teisėjai skiria tris apdovanojimus: geriausiam poetui, geriausiam choregui ir geriausiam aktoriui. Tie apdovanojimai – gebenės vainikai. Per Didžiąsias Dionisijas varžybos vyksta (po vakarykščiai surengtos procesijos ir aukojimo) Dioniso šventykloje, pietiniame Akropolio šlaite. Jos trunka tris dienas. Teatras, kurio sustatyti pakopomis suolai V a. pr. Kr. buvo mediniai, paskui, IV a. pr. Kr., pakeisti akmeniniais, leidžia stebėti spektaklį piliečių ir svetimšalių miniai (žr. teatro planą). Vaidinimas trunka nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Orchestroje stovi Dioniso statula, ir diena prasideda paršo aukojimu ir vyno nuliejimu. Vyną nulieja pareigūnai, kuriems paliekamos garbės vietos. Publika už įėjimą moka du obolus, bet nuo 355 m. pr. Kr. įkuriama kasa, theorikon, kur kiekvienas neturtingas pilietis gali gauti žetoną eiti į teatrą. IV a. pr. Kr. pabaigoje akmeniniame teatre gali tilpti 17 000 žiūrovų. Teatro vaidinimai per Didžiąsias Dionisijas – proga Atėnų poliui parodyti savo politinį spindesį. Tuo laiku poliai sąjungininkai atneša duoklę, kuri, kaip atrodo, yra padedama orchestroje priešais demo akis. Prieš pradedant vaidinti pjesę, teatre paskelbiami vardai tų, kurie savo veiksmais garsino polį ir kuriems susirinkimas balsuodamas skyrė vainiką, o šauklys pristato našlaičius, kare žuvusių tėvų vaikus, – šitaip primenama šlovinga Atėnų praeitis ir dabartis. Teatro vaidinimas yra apeigų dalis, vienintelis (pjesė vaidinama tik vieną kartą) ir pilietinis įvykis, – visai kitaip nei šiandien. Ar tas pat pasakytina ir apie pjesių temas? Teatras, kaip ir susirinkimas, yra viena iš vietų, kur svarstomi visiems piliečiams rūpimi klausimai, taigi vieta, kur formuojasi ir reiškiasi socialinė mintis. Žiūrovas-dalyvis stebi poliui aktualių skirtingų idėjų, nuomonių susidūrimą ir teatre gauna medžiagos pasvarstyti, susidaryti savo asmeninę nuomonę. Štai kodėl tragedijų ir komedijų tekstai yra pagrindinis šaltinis kiekvienam istorikui, mėginančiam suprasti klasikinio laikotarpio Atėnų visuomenės vaizdinių sistemą ar mąstyseną.

  • Teatras Konspektai
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • Karolina
  • 5 puslapiai (2987 žodžiai)
  • Universitetas
  • Teatro konspektai
  • Microsoft Word 23 KB
  • Teatras senovėje
    10 - 3 balsai (-ų)
Teatras senovėje . (2017 m. Balandžio 22 d.). http://www.mokslobaze.lt/teatras-senoveje.html Peržiūrėta 2017 m. Lapkričio 24 d. 00:31