Teatro konspektas


Teatro konspektas. Režisierius profesijos gimimo aplinkybės. Režisūros atsiradimo priežastys Teatro sampratos pokyčiai. Socialinės teatro sampratos kaitos priežastys. Modernaus teatro režisieriai. Režisieriaus darbo strategijos. Režisierius – spektaklio kūrimo metodo autorius. Technika. TEMOS. Žiaurumo teatro repertuaras. Aktoriaus sampratos raida. Vaidybos metodai. A. Joss vaidybos procesų charakteristika. Aktoriaus ir personažo ryšys pagal R. Corrigan‘ą. Žmogus realiame pasaulyje. Išgalvoto personažo perteikėjas. Atliekamo vaidmens sąveika su kitų aktorių atliekamais vaidmenimis. Modelis publikai. Transformacija. Vaidmens kūrimo etapai. Aktoriaus grįžimas. Aktorių profesinio ugdymo institucijos ir ugdymo sampratų kaita. Scenografo kompetencijos. Scenografijos kūrimo procesas. Scenografas – aplinkos aktoriams kūrėjas. Pjesės aplinka turi prasidėti nuo ir kartu su repeticijų procesu. Kostiumų kūrybos procesas. Dekoracijų (scenos rekvizito ir butaforijos) kūryba. Garsas ir muzika. Muzikinio, judesio teatro forma – miuziklas.


Teatro istorijoje visuomet buvo kas nors, kas spręsdavo, kur aktoriai turės stovėti, kaip jie turės skaityti eiles, ir kuris aktorius kuriam vaidmeniui tinka geriausiai. Kartais tai būdavo dramaturgas, kartais teatro aktorius, kartais – dailininkas, kompozitorius, choreografas ar net globėjas – mecenatas.. XVIII ir XIX amžiuje dažniausiai tai būdavo pagrindinis aktorius. Nuo 1860 metų, Meiningo mieste atsirado asmenys, kurie rūpinosi spektakliu, tačiau darė tai kitaip, nei buvo priimta anksčiau. Jiems priklauso idėja, kad spektaklyje svarbūs visi spektaklio elementai, o ne vienas ar kitas. Nuo tada, kai Georgas II , Saksų – Meiningenų kunigaikštis, ir Liudvikas Kronegas pirmieji režisavo spektaklį, atsirado daug pionierių, tokių kaip Konstantinas Stanislavskis, Vsevolodas Meyerhold ir Alexander Tairov Rusijoje, Andre Antuan‘as ir Jacques Capeau Pracūzijoje, Otto Bramas ir Max Reinhardt Vokietijoje, Gordonas Craig/as ir Peter Brook Anglijoje, Andrius Oleka-Žilnskas Lietuvoje. Tai tik keletas. Taigi - režisieriai tapo garsūs, o jų veikla – pastebima ir ryški.

Vienas iš svarbiausių santykių teatre ir vienas iš labiausiai lemiančių vaidinimo sėkmę yra režisierius bendradarbiavimas su visais kitais menininkais, ypač aktoriais. V.Mejercholdas, apibūdina režisierių kaip tiltą tarp dramaturgo ir aktoriaus. V.Mejercholdas savo teatrinę karjerą pradėjo šio šimtmečio pradžioje kaip Stanislovskio asistentas Maskvos meno teatre ir buvo labai įtakingas kuriant režisieriaus vaidmenį teatre. Režisieriaus funkcijoms, kaip mes žinome, šiandien tik 100 metų. V.Mejercholdo drąsūs režisūriniai eksperimentai nuo ankstyvųjų 1900 iki jo mirties 1940 suteikia jo figūrai vardą, kuris dabar yra nepakeičiamas.

Kas režisuodavo spektaklius iki 19. a. vidurio, kada rezisieriaus meninė veikla atsiskyrė nuo kitų veiklų ir tapo pagrindine?

Glinskis J., Vaičkus J., Sutkus A., Oleka-Žilinskas A., Juknevičius R., Dauguvietis

Atkočiūnas R. , Balsys V., Lebeliūnas A., Graužinis C., Varnas G.

Šitaip iškelta teatro problema turėtų sužadinti visuotinį dėmesį, juk teatras, jo fiziškumas, jo neišvengiama raiška erdvėje, beje, kuri vie nintelė yra iš tiesų reali, sudaro galimybe magiškoms meno bei kalbė jimo raiškos priemonėms tarsi naujoviškiems egzorcizmams organiškai atskleisti jų galias. Iš to plaukia išvada, jog teatras atgaus specifines poveikio galias bei veiksmo būdus tik atgavės savo kalbą.

Tą kalbą galima apibrėžti tik dinamiškos ir erdvinės raiškos prie monėmis, kurios yra priešingos dialoginio kalbėjimo priemonėms. Be to, teatras gali iš kalbėjimo išplėšti sugebėjimą žengti anapus žodžių, skleistis erdvėje, sugebėjimą krikdyti ir drebinti jausmus. Tam panaudojamos intonacijos, ypatingas atskiro žodžio ištarimas. Be girdimos garsų kalbos, pasitelkiama ir regimoji daiktų, judesių, pozų, gestų kal ba - su sąlyga, kad jų prasmė, išorinis vaizdas, jų deriniai paverčiami ženklais, o šie savo ruožtu sudaro kažką panašaus į abėcėlę. Įsitikinęs, kad tokia erdvinė — garsų, šauksmų, šviesų, garsų pamėgdžiojimo — kalba egzistuoja, teatras turi ją įvaldyti, iš personažų ir daiktų sukur damas tikrus hieroglifus, o jų simbolizmą ir atliepimus nukreipdamas į visus organus ir visas plotmes.

Taigi reikia sukurti žodžio, gesto, ekspresijos metafiziką ir galiau siai išvaduoti teatrą iŠ psichologinio ir humanitarinio sąstingio. Bet pastangos bus bergždžios, jei už jų realiai nebus jaučiama jokio meta fizinio gundymo, kvietimo ieškoti nekasdieniškų idėjų, kurių, tiesą sakant, neįmanoma nei apriboti, nei kaip nors formaliai apibrėžti. Tai idėjos, susijusios su Kūrimu, Tapsmu, Chaosu, jos visos paklūsta kosmoso tvarkai, būtent jos duoda bendrą supratimą apie sferą, nuo kurios teatras yra visiškai atpratęs ir nutolęs. Jos gali sukurti aistringą lygtį, kurios nariai būtų Žmogus, Visuomenė, Gamta ir Daiktai.

  • Teatras Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 37 puslapiai (20725 žodžiai)
  • Teatro konspektai
  • Microsoft Word 117 KB
  • Teatro konspektas
    10 - 10 balsai (-ų)
Teatro konspektas. (2015 m. Birželio 02 d.). http://www.mokslobaze.lt/teatro-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 21:34