Teisės filosofija ir religija


Teisės filosofija+konspektai. Indų filosofinės išminties takais. Teise ir religija filosofija. Teises filosofijos konspektas.

Teisės konspektas.

Filosofijos prigimtis. Filosofinė būsena. Filosofijos struktūra ir problematika. Filosofija ir kultūra. Filosofija ir mokslas. Filosofija ir religija. Mitologine pasaulėjauta. Pirmojo esaties prado ieškojimas. Mileto ir elėjos mokyklos. Pitagorininkai. Sokrato asmenybė. Platonas. Aristotelis. Būties problemos susiformavimas. Erdvės ir laiko problema. Judėjimo problema. Pažinimo ontologinė prasmė. Tiesos problema. Tiesos klausimo ypatingumas. Determinizmas ir indeterminizmas. Dėsningumo samprata. Sąmonė ir būtis, sąmonės mįslingumas, pasąmonė. Indų filosofinės išminties takais. Kinų filosofijos klasikinis laikotarpis. Laisvės problema filosofijoje.


Filosofinis mąstymas ypatingas tuo, kad jis negali reikštis nuolatos ir pastoviai. Jis yra trumpalaikio blyksnio pavidale, kurio metu ir atsiveria filosofinė išmintis. Tą blyksnį sukelti reikalinga filosofinė būsena, todėl kalbėti apie filosofinį mąstymo įpatumą tai reiškia nagrinėti filosofines būsenas.

Abejonė yra žmogiškoji būklė. Abejonė - tai neapsisprendimas, neapsisprendimas tarp dviejų galimybių. Abejonė, kaip ir nuostaba, žmogų aplanko visai nelauktai, sugriaudama ligi tol turėtą aiškumą. Suabejojęs žmogus tarsi suskyla savyje, jo siela pasidaro dvejopa. Hegelis abejonę vadina žmogaus dvilypumu. Pasak Aristotelio filosofas abejodamas iš tikrųjų žengia abejonės keliu, nes abejodami pradedame tyrinėti ir taip pažįstame tiesą. Tomas Akvinietis klausė, ar yra Dievas? Tomas Akvinietis taip klausdamas išsako ne abejonę Dievo būvimu, o savo paties pažinimo galimybę. Filosofas, ištaręs žodžius "atrodo, kad Dievo nėra", pasako, jog Dievo ieškant yra galimybė suklysti ir jo nerasti.

Filosofai nuosekliai siekia žinių, kurios bent kiek atskleistų jiems tikrovės esmę, amžiną ir nepatiriančią nei atsiradimo, nei išnykimo. Filosofai nesustoja prie daugybės daiktų, bet nenuilsdami eina pirmyn, ir filosofai nenurimsta tol, kol nepaliečia kiekvieno daikto esmės. Mastymo dėka priartėjęs prie tikrosios būties, žmogus atskleis savyje tiesą.

Platonas suformavo pagrindines filosofavimo problemas. Platono trikampyje surandame tris svarbiausias filosofavimo kryptis:

Visos žmonijos kultūrą sąlyginai galime skirstyti į materialę (daiktinę) ir dvasinę (idealią).

Kaip filosofija gali tai padaryti? Galbūt smelkdamasi i kultūrinius simbolius, juos tyrinėdama ir atskleisdama jų žmogiškąją prasmę? Galbūt išdaiktindama kultūros daiktus ir aiškindama, kaip ir kodėl jie buvo sukurti,kokie psichologiniai ,,kompleksai" glūdi vieno ar kito kultūrinio simbolio ištakose? Toks tyrinėjimas yra visiškai įmanomas ir prasmingas. Mūsų epochoje labai paplitę ,,dvasios mokslai” — kultūrologija, antropologija, fenomenologija — tuo ir užsiima, narpliodami kultūrinių simbolių žmogiškąsias ištakas. Bet ką visa tai reiškia? Dvasios mokslai tyrinėja kultūros daiktus ne tam, kad jų gelmėje atskleistų pirmapradę, nesužmogintą būtį. Netgi visai priešingai: kultūrologinis tyrinėjimas daikto būtį tiesiog sutapatina su jo žmogiškąja reikšme. Štai kodėl toks tyrinėjimas vis gausina kultūrinius simbolius, gamina vis naujas žmogiškąsias reikšmes ir šitaip tirština žmogaus visažinystės ir visagalybės miglą.

Kultūros daiktuose atverdama jų gamtiškumą ir pirmapradę svetimybę, filosofija sugrąžina žmogų i pradinę klausimo, pasaulio mįslingumo ir daiktuose bei pačiame žmoguje glūdinčios, niekada iki galo neįmenamos paslapties pasirodymo situaciją. Nors žmogus pažįsta pasaulį, vis giliau smelkdamasis į gamtą ir save, tačiau plečiantis žinojimo erdvei lygia greta plečiasi ir nežinojimo erdvė. Apskritai galioja tokia taisyklė: kuo daugiau žmogus žino, tuo aiškiau jis suvokia savo žinojimo ribas.

Filosofinis susitikimas su transcendencija apskritai yra pasyvus, ,,tik" teorinis. Bet teorinė žiūra yra ir savotiška praktika, nes ji lemia ir ypatingą laikyseną pasaulio atžvilgiu. Iš žmogaus filosofija reikalauja švelnaus, atsargaus, mylinčio santykio su pasauliu, t.y. tokio santykio, kuris nepažeidžia pačių daiktų būties ir leidžia jiems būti tokiems, kokie jie yra savaime. Neperžengti saiko — tokį reikalavimą filosofija kelia žmogui. Šis reikalavimas yra labai svarbus. Iš visų šios žemės padarų žmogus yra pati galingiausia būtybė. Pasitelkęs mokslą ir techniką, žmogus tampa toks galingas, kad, aklai plėsdamas savo viešpatavimą gamtos atžvilgiu, nejučiom peržengia visas leistinas ribas ir pažeidžia natūralią, per milijardus metų nusistovėjusią gamtos tvarką. ,,Neregimas žemės įstatymas visiems atsirandantiems ir išnykstantiems daiktams nustato jų galimybių ribą, kurios vis dėlto niekas nežino, — šis įstatymas saugoja žemę ir jos ramybę. Mes išbloškiam žemę anapus prigimtinio jos galimybių rato ir priverčiam ją tapti tuo, kas jau nėra galima"1, — šitaip dabarties žmogaus santykį su gamta aprašo vokiečių filosofas Heideggeris. Jei žmogus pats nepasistato užtvarų savo aklai jėgai, iškyla grėsmė ne tik gamtai, bet ir paties žmogaus egzistavimui. Filosofija, nuolat primindama apie transcendentinę būtį ir jos ,,teises", kaip tik ir gali padėti žmogui pažaboti savo titanišką jėgą. Filosofija saugodama būtį, ji saugoja ir patį žmogų. Štai kodėl, nors ir peržengdama kultūrą, filosofija tarnauja tai pačiai kultūrai.

  • Teisė Konspektai
  • 2011 m.
  • Lietuvių
  • 19 puslapių (21293 žodžiai)
  • Teisės konspektai
  • Microsoft Word 90 KB
  • Teisės filosofija ir religija
    10 - 3 balsai (-ų)
Teisės filosofija ir religija. (2011 m. Rugpjūčio 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/teises-filosofija-ir-religija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 14:59