Teisės savoka ir kilmė


Teisės kilmė. Teises savka. Teises kilme ir samprata. Valstybės ir teisės kilmės teorijos. Žmogaus ir vaiko teisių samprata. Teises kilme savoka ir pozymiai. Valstybes teises kilme. Teises kilmes pozymiai. Teisės koncepcijų teorijos. Kas yra teisės kilme.

Teisės konspektas. Teisės sąvoka ir kilmė. Teisės koncepcijų teorijos. Teisės požymiai. Teisės principai. Teisės funkcijos. Objektinė ir subjektinė teisė. Tai istoriškai pirmoji teisės samprata, kuri teigia, kad teisė yra ne žmogaus, o dieviškojo intereso pavertimas elgesio taisykle. Ši pažiūra atsirado iš mėginimo nežemiškomis priežastimis paaiškinti žemiškus dalykus. Teisė – ne žmonių kūrinys, o dievų dovana, skirta socializmuoti patį egoistišką žmogų, švelninti jo egoizmą, sulaikyti jį nuo nuodėmės, į kurią žmogų lenkia tas pats jo egoizmas.


Teologinė (iš dievo) teisė nėra žmogaus kūrinys, ji nepriklauso nuo žmogaus. Ši teorija didino teisės autoritetą, nes siejama su ano meto žmonėms didžiausią autoritetą turinčia dievo valia. Kas paklūsta dievui, tas turi paklusti ir jo kūriniui – teisei. Tai lėmė teisės objektyvumą.

Tai istoriškai pirmoji teisės samprata, kuri teigia, kad teisė yra ne žmogaus, o dieviškojo intereso pavertimas elgesio taisykle. Dievas – tikrasis teisės kūrėjas, teisė – dieviškojo apreiškimo paminklas. Teisė yra ne žmonių savavališkai nustatoma elgesio taisyklė, o egzistuoja šalia žmogaus valios, ir tik tam, kad ją saistytų, varžytų, likviduotų savivalę, lenktų žmones socialiniai taikai, išvestų juos iš laukinės visų karo su visais būsenos, kuria gyvenama, kol neturima teisės kaip bendrosios valios, vienodos pagarbos skirtingų interesų turėtojams. Tuo norėta pasakyti, kad teisės pasirodymas yra kokybiškai naujos civilizacijos ženklas, kad civilizacija (žmogaus būtį socializuojantis veiksnys) pagaliau įžengia ne tik į jų daiktinį, materialųjį, bet ir ir į jų tarpusavio santykius, ragindama tuos santykius grįsti ne jėga, o teise, įpareigojančia abipusei tolerancijai ir santarvei. Teisė čia išvedama iš moralės ir su ja sutapatinama. Teisė – tai moralė. Tai pirmoji žmogaus dorinimo, socializavimo teise forma. Vėlesnės teisės sampratos ėjo teisės demistifikavimo linkme, teisės šaltinį – interesą perkėlinėjo iš dievo valios į žmogaus valią. Todėl vyko teisės atsiskyrimas nuo teologiškai suprantamos moralės; teisės veiksmingumą dabar turėjo labiau garantuoti ne tiek moralė ir dievo autoritetas, kiek abipusė nauda ir valstybės prievarta.

Visuomenės (iš žmogaus). Tai prigimtinės teisė teorija, išvystyta xvii-xviii a. Atsakas į teologinę teoriją. Teorija teigė, kad pats žmogus yra nepriklausomas. Prigimtinė teisė neatsižvelgia į normas.

Teisės šaltinis perkeliamas iš dievo į žmogų, į jo prigimtį, jo egzistencinius interesus, kartu išsaugant objektyvistinį požiūrį į teisės šaltinį. Teologinė samprata teisės autoritetą grindė jos objektyvumu – nepriklausomybe nuo žmogaus valios. Šį objektyvumą siekiama išsaugoti ir šioje sampratoje (antropocentrinėje), tik dabar jis turi būti siejamas su tais žmogaus interesais, kuriuos šis ne savavališkai prasimano, o kurie slypi pačioje jo prigimtyje – gyvybėje, sveikatoje,orume, kurie kiekvienam žmogui yra būtini ir kuriuos praradęs žmogus nustotų buvęs tas, kas yra.

  • Teisė Konspektai
  • 2010 m.
  • 8 puslapiai (5066 žodžiai)
  • Teisės konspektai
  • Microsoft Word 36 KB
  • Teisės savoka ir kilmė
    10 - 1 balsai (-ų)
Teisės savoka ir kilmė. (2010 m. Rugsėjo 24 d.). http://www.mokslobaze.lt/teises-savoka-ir-kilme.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 19:30