Teksto poetika


Filologijos konspektas. Poetinė kalba tropai ir sintaksinės poetinės figūros. Sintaksinė poetinė figūra. Retorinis sušukimas. Ricoeuro MetaforosTeorija ( čia šiaip įdėjau , nežinau ar reikia. Metafora visų pirma susijusi su sakinio semantika , o tik paskui su žodžio semantika. Taigi , ne metaforinis žodis , bet įtampa tarp metaforinio pasakymo narių sukuria metaforą. Metaforinio pasakymo įtampa kyla. Tarp dviejų priešingų pasakymo interpretacijų. Absurdiškumas , kuris išryškėja tik mėginant pasakymą interpretuoti pažodžiui. Taigi metafora egzistuoja ne pati savaime , o tik interpretacijoje ir kaip interpretacija. Metaforinio pasakymo nereikia interpretuoti tiesiogiai , nes pažodinė interpretacija būtų absurdiška. Tekstų dialogas intertekstinių ryšių formos. Savo ir svetimo žodžio dialogu. Nevienareikšmiškumą ir neapibrėžtumą. Besišakojančiai teksto prasmės problemai. Tarptekstinio dialogo. Cituojamų tekstų vaidmenį. Lit. Žodį kaip tekstinių plotmių sankirtos vietą , kaip skirtingų rašto tipų dialogą. Į istorijos , visuomenės ir kutūros erdvę. Citatų mozaika. Paslėpta ar akivaizdi citata , pamėgdžiojimas , parodija ir pan. Tekstas yra signifikantų grandinė. Kiekv. Tekstas yra praeities citatų audinys.Intertekstas yra bendrasis anoniminių formulių ar savaiminių citatų perteiktų be kabučių laukas “. Begalybė , sutelkta į baigtinį darinį. Skaitymas paverčia kūrinį tekstu. Prasmė formuojasi tik skaitymo metu. Autoriaus mirtį “. Autorius laikomas savo kūrinio tėvu ir šeimininku , o tekste nėra tėvystės įrašo („ popierinis autorius “Idealus skaitytojas. Yra tas , kuriam adresuotas tekstas ir kurį tekstas siekia sukurti. Teksto intencija yra. Gebančio įminti teksto mįsles idealaus skaitytojo kūrimas. Nori sužinoti ir turi visas prielaidas žinoti , kuo pasibaigs istorija. Kas vyksta. Kaip pasakojama apie tai , kas vyksta. Žanras tekstų tipologija ir reikšmės individualumas. Žanru laikytinos abstrakčios normos , apimančios mąstymo kryptį , pasaulėvaizdžio dominančių pasiskirstymą ir kalbos organizaciją. Papildymas prie žanro iš dėstytojos paskaitų nežinau ar reikia , tiesiog turėjau. Literatūros rūšys. Žanro samprata. Kūrinio rūšinė specifika ir reikšmės individualumas. Lyrikos kalba. Poetinė fonika , leksika ir sintaksė. Poetinė sintaksė. Ritminis intonacinis paralelizmas. Praleidimai , nutylėjimai. Poetinė leksika. Poetinė fonika. Lyrikos kalba. Subjektas , sakymo situacijos. Lyrikos kalba. Eilėdara. Antikinė eilėdara. Sintaksinė intonacinė eilėdara. Silabinė eilėdara.


Terminas lyrika vartojamas vienai iš literatūros rūšių (greta dramos ir epikos) įvardinti, taip pat kaip poezijos sinonimas. Kūrinys paprastai yra nedidelės apimties, jame dominuoja subjektyvūs jausmai, apmąstymai. Jie gali būti reiškiami tiesiogiai, kaip kalbančiojo asmens monologas, arba netiesiogiai. Pastaruoju atveju kūrinys gali turėti epikos (pasakojimas, aprašymas) ar dramos (dialogas) elementų; tuomet lyrinis subjektas panašus į pasakojimo veikėją, pasakotoją ar dialogo partnerį. Dažniausiai rašoma eilėmis, nors ne visi eiliuoti kūriniai laikytini. Iš kitų literatūros rūšių išsiskiria ypatinga kalbos organizacija. Joje dominuoja poetinė kalbos funkcija - skaitytojo dėmesys kreipiamas ne į tekstu perduodamą informaciją apie išorinį pasaulį, bet į patį tekstą, vidinius jo ryšius. Labai svarbi fonetinė, muzikinė kalbos pusė - sąmoningai siekiama muzikalumo, garsas atkuria teksto nuotaiką, sukuria specifinę intonaciją, dalyvauja reikšmės formavimesi. Kartojimosi principas yra lyrinės būsenos skleidimosi lyg kokiomis bangomis principas. Sąmonė ir balsas , apimantis visas galimas sakomo ir rašomo žodžio moduliacijas, yra svarbiausi lyrikoje išsiskleidžiančio subjektyvumo centrai, taip pat ir koncentrai.

Lyrinis subjektas - arba lyrinis " aš ", ir kūrinio autorius nėra tas pats - tai meninė konstrukcija, reikšminis ir kompozicinis lyrikos centras, balsas, kuriam autorius " patiki" savo mintis ir idėjas. Parodoma pati sakymo, kalbėjimo situacija ( aš - čia - dabar ), kurios aktyvusis pradas ir yra. Jo raiška priklauso nuo daugelio aspektų - literatūrinės tradicijos, žanro, indvidualaus autoriaus pasirinkimo ir kt. Pvz.: romantizmas įtvirtino išpažintinę lyriką, kurioje dominuoja intymus kalbėjimas pirmu asmeniu, neretai pabrėžiama asmeninė patirtis ar net pateikiamos konkrečios biografjos detalės. Raiškiai matoma ir poeto ir lyrinio aš identifikacija: svarbu ne tik kurti eilėraščius, bet ir poetu būti. Moderniojoje poezijoje distancija tarp autoriaus ryškesnė - konstruojamas kaip kaukė ar vaidmuo, tampa poetinio pasakojimo dalyviu, ar tiesiog pasakotoju, gali reikštis ir kaip kelių balsų, kelių vaidmenų junginys, kaip į konkretų adresatą, tarkim skaitytoją, besikreipiantis pranešėjas. Kuriančio, kalbos misterijoje dalyvaujančio žmogaus galių subjektas, savotiškas instrumentinis duverenas. Žmogus yra kintantis, besikeičiantis, jis reiškiasi realijomis, galimybėmis, įsivaizdavimais apie save ir kitus. Lyrikoje rodosi ir nematomoji asmenybės dalis - be kurybos jos nėra, niekur kitur ji nepasireiškia. Lyrikoje, jos klasikinėse formose, apimančiose ir nuosaikųjį modernizmą, reiškiasi subjektyvios žmogaus galios, sutelktos psichinės būsenos. G. Hegelis: " lyrikos kūrinys yra subjektyvumas, vidinis pasaulis, stebinti, jaučianti siela, kuri, užuot veikusi, lieka rymoti savo pačios vidujime nusiteikime, tad jai ir dera pasirinkti kaip vienintelę forma ir galutinį tikslą, subjekto išsisakymą."

Teksto poetika. (2015 m. Kovo 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/teksto-poetika.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 14:16