Televizijos teisinis reglamentavimas


Teisės referatas. Kaip žinia, mūsų šalyje nėra jokių apribojimų ar suvaržymų, todėl įkurti spaudos leidinį nereikia leidimo – tokia veikla traktuojama kaip komercinės-ūkinės veiklos atšaka. Šia teise naudojamasi pagrįstai, tačiau pasitaiko atvejų, kai televizijos laidos piktnaudžiauja demokratizmu, kai jų lygis neatitinka informacijos kriterijų, elementarios kultūros, padorumo ir valstybinės kalbos reikalavimų.


Audiovizualinėje sferoje, išskyrus nacionalinį radiją ir televiziją, taikoma licencijų sistema. Eteris – nacionalinis turtas, natūralu, kad jo skirstymas patikėtas vienai demokratišku būdu suformuotai savireguliacijos institucijai – Lietuvos radijo ir televizijos komisijai.

Visuomenės informavimo įstatymas, kiti mūsų teisės aktai gina lygiateisiškumą visuomenės informavimo srityje. Šiandien nebežinome, koks yra teisinis statusas įmonių, ruošiančių televizijos laidas. Pagal visuomenės informavimo įstatymo straipsnio 35 punktą tokias įmones reikėtų vertinti kaip viešosios informacijos rengėją. Kyla pagrįstas klausimas, kodėl tokie viešosios informacijos rengėjai ir jų savininkai nevykdo visuomenės informavimo įstatymo 24 straipsnio reikalavimų apie viešosios informacijos rengėjų, platintojų ir jų savininkų duomenų paskelbimą. Beje, šis straipsnis nurodo, jog viešosios informacijos rengėjai, platintojai ir jų savininkai privalo teikti duomenis apie save, įskaitant finansinius duomenis.

Akivaizdus kultūros ministrės įsakymo nevykdymas rodo, kad svarbus visuomenės informavimo įstatymo reikalavimas paprasčiausiai ignoruojamas. Beje, iki šiol nėra priimti administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai, numatantys administracinio pobūdžio sankcijas už visuomenės informavimo įstatymo 24 straipsnio nuostatų nesilaikymą, nėra ir racionalių pasiūlymų, kas galėtų prižiūrėti šio įsakymo vykdymą, juk teisės normos be sankcijos, kaip žinia, neveikia.

Nepilnai vykdoma visuomenės informavimo įstatymo nuostata dėl tiražų – jie nurodomi netiksliai, jais manipuliuojama, jie padidinami konkurencingumo sumetimais.

Ydinga valstybės institucijų praktika taip pat verčia abejoti, ar biudžetinė valstybės institucija gali rengti ir šalies mastu platinti periodinius leidinius, o jų prenumeravimą paversti pelno šaltiniu. Pastebima, kad šie neperiodiniais turintys būti leidiniai visiškai ima nesiskirti nuo visuomenės informavimo priemonių. Tokių pavyzdžių yra ir jie svarstytini, kadangi visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnio dalyje imperatyviai nustatyta, kad valstybės institucijos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), savivaldybės, bankai negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų savininkais, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, skirtus visuomenei informuoti apie savo veiklą. Valstybė ar valstybės institucijos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), savivaldybės, basu visuomenės informavimo kultūra ir etika sietinas reklamos panaudojimas ir jos proporcijos.

  • Teisė Referatai
  • 2010 m.
  • 5 puslapiai (1245 žodžiai)
  • Teisės referatai
  • Microsoft Word 13 KB
  • Televizijos teisinis reglamentavimas
    8 - 1 balsai (-ų)
Televizijos teisinis reglamentavimas. (2010 m. Lapkričio 17 d.). http://www.mokslobaze.lt/televizijos-teisinis-reglamentavimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 02:22