Temperamentas referatas (2)


Psichologijos referatas. Ivadas. Asmenybė. Temperamentas ir charakteris. Humoralinė teorija. Cholerikas. Sangvinikas. Melancholikas. Flegmatikas. Žmonių tipologija pagal kūno struktūrą. Temperamentas pagal kraujo grupę. Ekstraversija ir intraversija. Išvados.


Asmenybės vertybės ir nuostatos.

Viduriniai vaikai nemėgsta konfrontuoti ir puikiai sutaria su žmonėmis. Yra nuostabūs klausytojai, siekia taikos bet kokia kaina. Moka pasižiūrėti į situaciją iš skirtingų pozicijų, ieško kompromisų, yra puikūs derybininkai. Tačiau jie nelabai moka pasakyti ne, jiems sunku nubrėžti griežtas ribas. Lengvai tampa priklausomi nuo kitų, nes stengiasi visiems įtikti. Jiems sunku priimti sprendimus, dėl kurių nukentėtų kiti. Linkę kaltinti save dėl kitų nesėkmių.

Jaunėliai moka sužavėti, užimti, linksminti žmones. Lengvai susiranda draugų. Žmonės su jais jaučiasi gerai, kaip ir jie puikiai jaučiasi didelėse kompanijose. Nebijo rizikuoti. Tačiau jiems greitai atsibosta kasdienybė. Bijo, kad bus atstumti ar negaus pakankamai dėmesio. Yra gana egocentriški. Puoselėja perdėtą viltį, kad santykiai amžinai bus linksmi, todėl jie dažnai nutrūksta.

Vienturčiai orientuoti į tikslą, gerai organizuoti. Domisi faktais, detalėmis ir idėjomis. Puikiai . jaučiasi prisiimdami atsakomybę. Tačiau nemoka atleisti, kelia aukštus reikalavimus. Sunkiai priima kritiką, nemoka prisipažinti klydę. Yra lengvai pažeidžiami.

Antikos graikų žymiausias gydytojas Hipokratas - humoralinės patologijos pradininkas, jis teigė, kad žmogaus organizmas sudarytas iš 4 pagrindinių skysčių, kurie atitinka keturius pasaulio elementus:

Kraujas (sanguis) - oras

Humoralinė teorija buvo siejama ir su metų laikais. Žiemos metu, vyraujant šalčiui, daugėja gleivių (phlegma). Vasaros metu vyrauja geltonoji tulžis, todėl dažnai pasireiškia viduriavimai ir vėmimai. Psichikos ligos, sukelenčios pykčio priepuolius, buvo aiškinamos kaip geltonosios tulžies virimas smegenyse. Pavyzdžiui, graikų nuomone, išblyškę, flegmatiški šiaurinių vietovių gyventojai skiriasi nuo įdegusių, karštų, tulžingų afrikiečių, o idealiame klimate gyvena harmoningi graikai, kuriems būdingas sangviniškas charakteris. Kraujas, kuris natūraliai išsiskiria iš kūno buvo siejamas su gyvybe.

Cerebrotonikas (smegenų žmogus) – liesas, greitų reakcijų, laikosi socialinių normų, prislėgtas rūpesčių, siekia būti vienas, nervingas, prastokai miega, dėl to greičiau pavargsta.

Jie iš prigimties yra atsparūs ligoms, turi stiprią imuninę ir virškinimo sistemas.

Didžiausias trūkumas – godumas, savanaudiškumas. Jiems sunku savarankiškai priimti sprendimus, kamuoja nuotaikų kaita.

Jie – idealūs meilužiai ir sutuoktiniai. Vertina darną, ištikimybę ir stengisi padaryti viską, kad jų „antroji pusė“ jaustųsi tokia pat laiminga.

Ekstravertą įsivaizduojame kaip labai draugišką ir bendraujantį, o intravertą – kaip tikrą drovuolį. Tačiau tai tik kraštutinumai. 1920 m. šiuos terminus aprašęs Carlas Gustavas Jungas matė kur kas platesnį vaizdą. Žmones, teikiančius pirmenybę vidiniam minčių, jausmų ir fantazijų pasauliui jis pavadino intravertais; ekstravertais – asmenis, besidominčiais išoriniu pasauliu, aplink vykstančiu gyvenimu. Kaip vėliau rašė psichologė Dorothy Rowe, pastarųjų pasitikėjimas savimi daugiausia grindžiamas aplinkinių nuomone apie juos, o intravertams svarbiausi nuveikti darbai.

Ekstravertams būdingas didesnis jutiminius signalus (garsus, vaizdus, kvapus) analizuojančių smegenų struktūrų veiklumas, intravertams – už prisiminimus, planavimą ir problemų sprendimą atsakingų dalių aktyvumas. Intravertai taip pat linkę dažniau kalbėtis mintyse su savimi. Nerimo sutrikimai, depresija kur kas dažniau kamuoja intravertus – patyrę neigiamų išgyvenimų, jie dar labiau užsisklendžia. Save intravertai vertina kur kas kritiškiau, bet ir daug realistiškiau nei ekstravertai.

Nors intravertų ir ekstravertų intelekto lygis nesiskiria, intravertai apdoroja kur kas daugiau informacijos. Ji dažniausiai nesusjusi su išorine aplinka – tai gali būti kylantys prisiminimai, loginės sąsajos ar ilgieji dialogai su pačiu savimi.

Iš pirmo žvilgsnio intraversija gali atrodyti kaip paprasčiausias drovumas – tiek vienu, tiek kitu atveju bendravimas su aplinka gana ribotas. Tačiau drovuoliai svajoja apie žavius pašnekesius su nepažįstamaisiais, bet kartu labai dėl jų nerimauja. O intravertai atsiskirdami nuo kitų tiesiog daro tai, ką nori daryti – pabūti vieni.

Intravertus galima atskirti iš jų bendravimo būdo - jie atidžiai klausosi. Ekstravertas jau penktą pažinties minutę galėtų užversti klausimais, o intravertas gerai apgalvotų, ką į juos atsakyti.

Nors šiandien svarstyklių lėkštelės dažniau krypsta ekstravertų naudai, anksčiau situacija buvo priešinga. Būtent intravertai buvo laikomi brandesniai, išmintingesniais bei gabesniais individais. Dar antikos laikais Graikijos filosofas Epiktetas pastebėjo, kad turint dvi ausis ir vieną liežuvį būtų išmintingiau dvigubai ilgiau klausytis, nei kalbėti. Vos prieš porą šimtmečių Vakarų kultūroje didžiausiomis vertybėmis laikytas susilaikymas ir santūrumas. Daugumoje Azijos šalių ir dabar ekstravertiškas elgesys vertinamas kaip netaktiškas ir šiurkštus.

Temperamentas referatas (2). (2015 m. Balandžio 27 d.). http://www.mokslobaze.lt/temperamentas-referatas-2.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 10:19