Tikslumas


Kalbos kultūros referatas. Tikslumas. Kalbėdami ar rašydami visuomet klauskime savęs: o ar tai tas žodis? O ar tai toji forma? O ar toji konstrukcija? Ar jie perteikia tą informaciją, kurią turiu galvoje? Jeigu tokį klausima sau keltume, nesakytume: skaudi išraiška iškreipė senutės veidą.


Kalbėdami ar rašydami visuomet klauskime savęs: o ar tai tas žodis? O ar tai toji forma? O ar toji konstrukcija? Ar jie perteikia tą informaciją, kurią turiu galvoje? Jeigu tokį klausima sau keltume, nesakytume: skaudi išraiška iškreipė senutės veidą. Ne skaudi, o skausminga. Iš moterų ryškiausias yra monikos paveikslas, likusieji moterų portretai ne tokie ryškus ir spalvingi. Ne likusieji, o kiti. Taip pat nepasakytume: išvyka į musteikos mišką atkeliama iš š. M. Spalio 18 d. Į spalio 25 d. Jeigu jau iš 18 d. Dažnai kalbame netiksliai dėl to, kad neatsižvelgiame į sinonimų reikšmės skirtumą ir juos painiojame. Pavyzdžiui, veiksmažodžius manyti ir galuoti, šaukti ir kviesti, vartoti ir naudoti, rasti ir aptikti: galvojame, kad svečiams mūsų miestas patiks. K. Donelaitis naudoja veiksmažodžius, kaip dar niekas iki jo nebuvo naudojęs.

Juk galvoti — tai atlikti mąstymo procesą, o čia to proceso nėra, čia autorius tik mano. Rašytojas žodį ne naudoja, o vartoja.

Dar didesnė tikslumo klaida — vartojimas žodžių, turinčių visai kitę reikšmę: visa klasė įtemptai laukė pavasario atostogų, smagios kelionės į gamtą. Čia sakytina ne įtemptai, o nekantriai.

Atrinkdami žodį, turime atsižvelgti ir į tą leksinę aplinka, kuri jam būdinga, ir šiurkščiai jos ribų neperžengti. Sakysim, atsižvelgti į tai, kad vieni daiktavardžiai reikalauja būdvardžio stambus, o kiti — didelis, veiksmažodžio skleisti, kiti — platinti. Antai, sakome stambios malkos, stambi druska, bet įvykis, triukšmas — didelis ar kitoks, miškas tankus, sriuba tiršta. Todėl taisome: laikraščius skaito beveik visi miesto gyventojai, tačiau negalima pasakyti, kad tai yra spaudos skleidėjų (= platintojų) nuopelnas.

Dažnai mus klaidina panašus žodžių skambėjimas: aibė ir eibė, tiekti ir teikti, formacija ir farmacija, santuoka ir santaika. Ir ten, kur reikėtų dirbtinio, pavartojame dirbtiną, kur reikėtų teikti, pavartojame tiekti. O juk tokių žodžių reikšmė labai skiriasi. Antai aibė yra daugybė: žmonių buvo ten aibė (šnek. ), o eibė — žala, nuostolis: užkelkit vartus — įeis karvės daržan ir pridirbs eibių; tiekiamos žaliavos, maistas, dujos ir kt.

Tikslumas. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/tikslumas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 16:51