Transporto ekologija


Ekologijos konspektas. Transporto ekologija. ryšys su kitais mokslais. Oro užterštumo indeksas (OUI). Oro užterštumo normos. Benzininio ir dyzelinio variklių išmetamųjų dujų palyginimas. Faktoriai, įtakojantys atmosferos teršimą iš mobilių šaltinių su VDV. Teršalų emisijos (išmetimo) iš automobilių su VDV mažinimas. Benzininio variklio konstrukcijos tobulinimas, mažinant deginių nuodingumą. Kataliziniai automobilių išmetamųjų dujų neutralizatoriai. Aplinkosauga transporto stacionariuose objektuose. Ekologiška transporto priemonė.


Ekologija – tai biologijos mokslo šaka, tirianti gyvos ir negyvos aplinkos sąveiką (ekologija – terminas sudarytas iš 2 graikų k. žodžių (oikos – namai, logos – mokslas) – mokslas apie aplinką, kurioje gyvename).

Šiuo metu dažnai terminas ekologija suprantamas kaip mokslas, tiriantis pasirinkto objekto sąveiką su aplinka ir daroma įtaka jai bei visai biosferai.

Plėtojantis tiksliesiems bei techniniams mokslams (matematikai, fizikai, chemijai, transporto inžinerija), formuojasi naujos ekologijos šakos (pvz., inžinerinė ekologija – tai labai šiuolaikiškas, aktualus, matematizuotas mokslas, nagrinėjantis stambių pramonės įmonių (objektų) įtaką aplinkai).

Transporto ekologija – mokslas, tiriantis transporto sistemos arba atskiros jo grandies ryšius su aplinka. Transporto ekologija – besivystantis mokslas.

Transporto aplinkosauga – priemonių visuma, mažinanti transporto kenksmingą poveikį aplinkai.

Transporto ekologijos tyrimo objektas – tai transporto priemonių ir transporto stacionarių objektų poveikis aplinkai, ekonomikai ir sociumui.

Sociumas – žmonių visuomenė ir jos gyvenimo dėsniai.

Aplinka – tai gamta bei žmogaus sukurtas materialus pasaulis.

Gamtinė aplinka – gamtinių faktorių visuma, sudaranti žmogaus gyvenamąją aplinką.

Aplinkos apsauga yra priemonių visuma, įgalinanti sumažinti arba išvengti antropogeninių objektų kenksmingo poveikio aplinkai.

Antropogeninis objektas – objektas, susijęs su žmogaus gamybine veikla.

„Gamta“ yra siauresnė sąvoka nei „aplinka“.

Transporto ekologija yra susijusi su šiomis mokslo šakomis: 1) ekologija, 2) biologija, 3) chemija, 4) fizika, 5) matematika, 6) transporto inžinerija, 7) transporto aplinkosauga.

Transporto aplinkosauga šiuo metu yra įgavusi jau ir atskirą kaip mokslo statusą, kadangi šis mokslas kuria teorinius pagrindus įvairioms aplinkosauginėms technologijoms, kuria bei tobulina įvairius techninius įrengimus ir priemones aplinkos apsaugai.

Ekologizacija – bendras mokslinis metodas, kuriuo gali naudotis bet kuri mokslo šaka, tirianti savo tiriamo objekto ryšius ir santykius su aplinka.

Ekologinė ekspertizė – planuojamo, projektuojamo ar jau veikiančio objekto atitikimo aplinkosauginiams įstatymams, normatyvams, galimo ar esamo ekologinio pavojaus mąsto nustatymas ir šio objekto tikslingumo įvertinimas.

Gamtinė ekosistema – vieningas gamtinis kompleksas, kurį sudaro gyvieji organizmai ir jų gyvenamoji aplinka. Gyvieji ir negyvieji vienetai susieti tarp savęs medžiagų ir energijos mainais.

Ekosistema – struktūrinis biosferos vienetas.

Biosfera – žemės apvalkalas, kuriame gyvena įvairūs organizmai. Ją sudaro litosfera (sausumos paviršius), atmosfera ir hidrosfera. Biosfera visumoje ir jos strukturiniai elementai pasižymi tam tikru pastovumu. Jei gamtinės aplinkos būklė normali, tai jai būdingas ekologinis subalansuotumas, ekologinė pusiausvyra ir savaiminis reguliavimas, trukdantis ekosistemos esminiams pakytimams. Ekosistemos pusiausvyra gali sutrikti dėl jos užteršimo. Užteršimas dėl taršos. Tarša – tai yra susikaupimas teršalų tokiais kiekiais, kurie viršija savaimines gamtos apsivalymo galimybes. Tarša pagal poveikį žmogaus organizmui gali būti:

mechaninė; 2. fizikinė; 3. cheminė; 4. biologinė.

Mechaninė tarša – kai į aplinką patenka kieti kūnai ir dalelės ryšium su pramonės ir žemės ūkio veikla.

Cheminė tarša – tai pramonės įmonių, jėgainių, transporto išmetamos įvairios dujos ir kiti cheminiai junginiai.

Fizikinė tarša – kurią sudaro šiluminė, radiacinė, akustinė, elektromagnetinė taršos.

Biologinė tarša – vandens, dirvožemio užteršimas patogeniniais mikroorganizmais.

Teršalai pagal kilmę būna:

gamtinės kilmės; 2. antropogeninės kilmės.

Į aplinką patekę naturalios kilmės teršalai nepakeičia aplinkos.

Antropogeninės kilmės – kaupiasi atmosferoje ir ilgainiui gali viršyti ekosistemos pastovumo ribas. Ekosistema gali degraduoti, suirti.

Normos, ribojančios teršalų kiekį aplinkoje:

1. DLK – didžiausia leistina koncentracija. Tai tokia koncentracija, kuriai veikiant žmogaus organizmą, nestebimas jo susirgimas ar sveikatos sutrikimas.

2. DLT – didžiausia leistina tarša. Tai išmetimas į aplinką iš taršos šaltinio per laiko vienetą, kuris neviršija aplinkos kokybės normas.

3. LLT – laikinai leista tarša. Tai tarša, išmetama į aplinką per laiko vienetą, nustatoma laikotarpiui, kol bus pasiekta DLT.

Emisija – tai teršalų išmetimas į aplinką iš įvairių taršos šaltinių.

1) Atmosferos oro tarša (vienas statistinis lengvasis automobilis, kuris per 1 metus nuvažiuoja apie 15 tūkst. km., „įkvepia“ 435 t deguonies ir „iškvepia“ 3,25 t CO2, 0,8 t CO, 0,2 t HC ir 0,04 t NOx. Todėl miesto sąlygomis transporto tarša sudaro virš 70 proc. visos atmosferos taršos). Įvairių transporto rūšių indėlis pasiskirsto taip (į bendrą taršą): autotransportas – 70 proc., geležinkelio – 9,2 proc., aviatransportas – 7,3 proc., upių ir jūros transportas – 4,1 proc.

Transporto ekologija. (2015 m. Kovo 22 d.). http://www.mokslobaze.lt/transporto-ekologija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 02:30