Traseriniai metodai Hidrogeologijoje


Geologijos kursinis darbas.

Įvadas. Traserinių metodų naudojimo istorinė apžvalga. Traserinių bandymų metodika. Bandymo planavimas. Traserinių metodų tipai. Bandymai be gręžinių. Bandymai su vienu gręžiniu. Bandymus su dviem ir daugiau gręžinių. Stebėjimo gręžinių įrengimas. Žymeklio įterpimas ir mėginių paėmimas. Gautų rezultatų interpretacija. Traserių tipai. Druskos. Dažančios fluorescencinės medžiagos. Fluoresceinas. Rodaminas WT, Rodaminas B. Mikrobiologiniai žymekliai. Bakterijos. Virusai. Sporos. Mielės. Išvados. Literatūra.


Vienas pagrindinių hidrogeologijos mokslo uždavinių yra požeminio vandens parametrų (filtracijos koeficiento, poringumo, dispersijos ir kt.), tikrojo vandens tekėjimo greičio, krypties nustatymas. Traseriniai arba žymėjimo metodai puikiai tinka šiems klausimams atsakyti. Žymėjimo metodai pagristi požeminio vandens žymėjimu lengvai matomomis, atpažįstamomis medžiagomis ( cit. pgl. Juodkazis 2003). Traseriai gali būti natūralus ( geoterminė temperatūra ), atsitiktiniai, pavyzdžiui nelaimės metu į vandeny patekę naftos produktai, arba tyčia įnešti įvairus dažai ir kitos medžiagos (cit. pgl. Stanley N. Davis ir kt. 1985).

Norint, kad traseriai – žymekliai būtu naudingi tyrimuose jie turi pasižymėti įvairiomis savybėmis. Visu pirma mes turime žinoti kaip traseriai elgsis patekę į požeminį vandenį, tiksliau tariant mes turime žinoti traserių cheminę ir fizikinę elgseną. Traseriai patekę į vandenį neturėtu reaguoti su gruntu, jų judėjimo greitis turėtu būti panašus į vandens. Tai pat jie neturėtu būti toksiški. Žymeklių naudojimas turėtu būti reliatyviai nebrangus, o pačios medžiagos turėtu būti lengvai atpažįstamos, naudojant cheminius metodus ar organoleptiškai. Pabaigai reiktu pažymėti, kad naudojamos traserių koncentracijos turėtu būti didesnės už natūralius šių medžiagų kiekius požeminiame vandenyje, taip pat šios medžiagos neturėtu keisti vandeningojo horizonto filtracijos koeficiento ir kitų hidraulinių parametrų (cit. pgl. Stanley N. Davis ir kt. 1985). Taip pat traseriai turi būti nepavojingi žmogui, gyvūnijai, augalijai, gerai tirpti ir disperguotis vandenyje. Juos turi būti patogu naudoti atliekant lauko tyrimus ( įterpiant į sluoksnį, nustatant jų pasirodymą bei koncentracijas stebėjimo vietoje). Fiziniu – cheminiu ir biologiniu požiūriais jie turi būti inertiški ir atsparūs: oksidaciniams ir redukciniams procesams, mikrobiologiniam skaidymui, sorbcijai, katijonų kaitai, šviesos temperatūros poveikiui ir kitiems veiksniams( cit. pgl. Juodkazis, Marcinonis 2008).

Matyti, kad traseriams keliami reikalavimai didelį, o taip pat tiriamos natūralios sistemos sudėtingos ir priklauso nuo įvairių veiksnių. Dėl to idealių traserių nėra. Jų pasirinkimas tiesiogiai priklauso nuo norimo rezultato ir resursų (cit. pgl. Stanley N. Davis ir kt. 1985).

Šis darbas yra skirtas bendrai susipažinti su traserių naudojimu hidrogeologijoje, keliamais reikalavimais jiems, bandymų metodika, pagrindiniais žymekliais (traseriais).

Istorinių šaltinių duomenimis pirmas bandymas, kurio metu buvo tiriamas požeminio vandens judėjimas naudojant traserius buvo atliktas beveik 2000 metų. Šiuos bandymus atliko Erodas Pilypas II, kuris į ežerą įmetęs kreidos pastebėjo, kad žemiau esančiose šaltiniuose pasirodo tos pačios kreidos liekanos. Gaila bet 1976 m. Mazor cheminių, izotopinių metodų pagalba į įrodė, kad toks ryšys sunkiai įmanomas (cit. pgl. Stanley N. Davis ir kt. 1985).

Pirmieji sėkmingi tyrimai naudojantis traserius buvo atlikti Europoje 1869 m. tiriant hidraulinius ryšius karstiniuose regionuose. Tuomet buvo naudojamos įvairūs dažai, bei druskos. 1882 m. Prancūzijoje bandymams naudojant dažus buvo bandoma nustatyti vidurių šiltinės vandenyje ištakas. Praėjus keliasdešimt metų 1901 m. Prancūzijoje išradus fluoroskopą traceriniai tyrimai tapo tikslesni. Jie tapo plačiai taikomi tiriant karstinius regionus, požeminį vandenį, sparčiai plito visoje Europoje (cit. pgl. Stanley N. Davis ir kt. 1985).

Tuo pat metų matematikas, fizikas Charles S.Sclichter sukūrė metodą, kurio pagalba buvo įmanoma nustatyti požeminio vandens tekėjimo greitį. Tai buvo vieni pirmųjų bandymų nustatyti požeminio vandens tekėjimo greitį, bei kryptį naudojant traserius, poringoje terpėje. Bandymų metu Slichteris naudojo kelis negilius gręžinius iš kurių vienas būdavo pagrindinis į kurį būdavo įterpiamas amonio chloridas ( NH4Cl  ). Kituose dvejuose gręžiniuose Slichteris ištįsai matavo varžos pokyčius (cit. pgl. Stanley N. Davis ir kt. 1985).

  • Geologija Kursiniai darbai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 24 puslapiai (5258 žodžiai)
  • Universitetas
  • Geologijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 501 KB
  • Traseriniai metodai Hidrogeologijoje
    10 - 3 balsai (-ų)
Traseriniai metodai Hidrogeologijoje. (2016 m. Balandžio 04 d.). http://www.mokslobaze.lt/traseriniai-metodai-hidrogeologijoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 10:36