Ūkinės priemonės siekiant išsaugoti bioįvairovę saugomose teritorijose ir ūkiniuose miškuose


Ekologijos referatas.

Ūkinės priemonės siekiant išsaugoti bioįvairovę saugomose teritorijose ir ūkiniuose miškuose. Biologinės įvairovės išsaugojimas atkuriant it įveisiant miškus. Ugdymo kirtimai. Pagrindiniai miško kirtimai. Sanitarinė miškų apsauga. Miškų sausinimas. Miškų tręšimas , herbicidų ir arboricidų naudojimas. Uogų , grybų , riešutų , vaistinių ir kitų laukinės augalijos išteklių naudojimas. Medžiojamų gyvūnų populiacijos reguliavimas.


Prieš keletą dešimtmečių pagrindinis dėmesys miškininkaujant buvo skiriamas ūkinei naudai ir ekosistemų produktyvumui didinti. Dabartiniu metu miškininkystė orientuojama ne tik produktyvių, bet ir tvarių (stabilių, atsparių) miškų puoselėjimui, o biologinės įvairovės išsaugojimas ir gausinimas yra vienas iš svarbesnių darnaus vystymosi principų. Biologinę įvairovę galima išsaugoti ne vien ribojant ūkinę veiklą, bet ir ją reglamentuojant, siekiant suderinti ūkinę naudą su rūšių ar buveinių išsaugojimu net ir ūkinės paskirties miškuose. Šios kategorijos miškuose taip pat yra saugotinų biotopų kur randamos retos ir saugotinos rūšys.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, parengti ir įgyvendinami Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas, numatytos priemonės sudarančios sąlygas saugoti ir naudoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę. Priemonės, reikalingos optimaliam biologinės įvairovės puoselėjimui vykdant ūkinę veiklą numatytos LR įstatymuose ir norminiuose aktuose. Strateginės valstybės nuostatos biologinės įvairovės apsaugai yra Biologinės įvairovės išsaugojimo strategijoje ir veiksmų plane (1997) ir LR įstatymuose (LR aplinkos apsaugos įstatymas, 1992; LR miškų įstatymas, 1994; LR augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymas, 1996; LR saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas, 1997; LR laukinės gyvūnijos įstatymas, 1997; LR laukinės augalijos įstatymas, 1999; LR augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymas, 2000; LR saugomų teritorijų įstatymas, 2001; LR augalų apsaugos įstatymas, 2003 ir kt.). Detalesnės biologinės įvairovės išsaugojimo taisyklės numatytos vyriausybės nutarimuose, nuostatuose, taisyklėse, rekomendacijose. Pagrindinės ūkinę veiklą reglamentuojančios priemonės išsaugant biologinę įvairovę numatytos: Lietuvos miško dauginamosios medžiagos nuostatai, 2007; Miško sėklinių medynų nuostatai, 2003; Augalų (miško) genetinių draustinių nuostatai, 2004; Miško sanitarinės apsaugos taisyklės, 2004; Specialiosios žemės ir miškų naudojimo sąlygos, 2005; Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, 2008; Miško kirtimų taisyklės, 2010; ir kt. Daug dėmesio biologinės įvairovės apsaugai skiriama vykdant teritorijų planavimo, urbanistikos, kelių tiesimo, melioracijos darbus.

Biologinės įvairovės išsaugojimas atkuriant it įveisiant miškus. Siekiant išsaugoti ekosistemos stabilumą, iškirsti medynai turi būti atkurti per trijų metų laikotarpį.

Veisiant naujus želdinius žemės ūkiui nenaudojamose žemėse tikslinga formuoti atskirus miško masyvus sudarančius besijungiančių miško koridorių sistemą. Formuojant tokį kraštovaizdį atstumai tarp atskirų miškelių turėtų būti ne didesni kaip 400 metrų. Nustatyta, kad kuo šie miškeliai yra arčiau nuo pagrindinio miško masyvo tuo daugiau rūšių gyvūnų ir augalų juose randama. Didžiausią įtaką atstumų didinimas turi mažiausiai judriems organizmams ypač ropliams, moliuskams, neskraidantiems vabzdžiams. Pietryčių Lietuvoje reikėtų palikti miško aikšteles, platesnes juostas prie kelių, griovių, priešgaisrinių juostų, kuriose būtų auginama būdinga tam regionui žolinė augalija.

Biologinės įvairovės požiūriu pačios turtingiausios yra pamiškės, į agrokraštovaizdį įsiterpusios nedidelės giraitės ar net pavieniai medžiai, kelių ir laukų apsauginės juostos, gyvatvorės, krūmais apaugusios pievos. Jose randa laikiną ar pastovų prieglobstį gyvūnai, čia auga daug žolinių ir sumedėjusių augalų rūšių, daugelis jų medingi augalai, todėl svarbūs juos apdulkinantiems vabzdžiams, naminėms bitėms.

Agrariniame kraštovaizdyje esančiose miškeliuose perinčių paukščių rūšių skaičius priklauso nuo jo dydžio. Kuo didesnis plotas tuo daugiau paukščių rūšių randama. Vieno hektaro dydžio miškelyje peri 8-9 rūšys, padidėjus iki 2 ha jau 11-12, o 100 ha jau gali būti randamos beveik visos miškinio kraštovaizdžio paukščių rūšys (Kurlavičius, 2010).

Projektuojant miško želdinius naudotose žemės ūkiui plotuose, siekiant padidinti turtingiausią biologine įvairove teritoriją, reikėtų formuoti netaisyklingos formos sklypus su galimai ilgesne pamiškės juosta. Miškų ir žemės ūkio naudmenose želdinių pakraščiuose iki 20 metrų želdant naudotinos tik vietinės medžių ir krūmų rūšys, o krūmai pamiškėse turi sudaryti ne mažiau kaip 20%.

  • Ekologija Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 30 puslapių (4940 žodžių)
  • Ekologijos referatai
  • Microsoft Word 32333 KB
  • Ūkinės priemonės siekiant išsaugoti bioįvairovę saugomose teritorijose ir ūkiniuose miškuose
    10 - 7 balsai (-ų)
Ūkinės priemonės siekiant išsaugoti bioįvairovę saugomose teritorijose ir ūkiniuose miškuose. (2016 m. Gegužės 10 d.). http://www.mokslobaze.lt/ukines-priemones-siekiant-issaugoti-bioivairove-saugomose-teritorijose-ir-ukiniuose-miskuose.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 20:50