Vadyba. Vadybos teorijos.


Vadybos referatas. Įvadas. Naujų vadybos teorijų apžvalga. Nacionalinių ypatumų esmė. Japonijos vadybinis fenomenas. Kultūros ir multikultūra. Kokybė. Negalima nurodyti jokios konkrečios datos, nuo kada pradėta nuodugniai svarstyti, kaip organizacijos dirba ir yra valdomos, kaip turėtų būti tvarkomos jų struktūros. Rašytinių šaltinių apie organizacijas ir valdymą galima rasti ankstyvųjų civilizacijų – žydų, musulmonų, graikų, romėnų – palikime. Dabartinių organizacijų teorijų ištakos siekia mozę (panaudojo atsakomybės delegavimą), islamo apoletą ibn taymiyyahą (moksliškai išdėstė administravimo principus), aristotelį (akcentavo kultūros svarbą valdymo sistemose) bei makiavelį (pateikė galios panaudojimo analizę). Tai rodo, kad uždavinys pasiekti norimą veiksmingų visuomenės kolektyvų veiklos rezultatų ir teorinių jų sprendimų paieška buvo svarbus ne tik dabartinio, bet ir pirmykštėms organizacijoms. Socialinių teorijų negalima nagrinėti jas atsiejus nuo tos šalies ir laikotarpio socialinės – ekonominės situacijos. Ankstyvieji organizacijų teoretikų darbai atitiko sunkų metą, kai darbininkai buvo beteisiai, vertinami kaip darbo priemonės, o fabrikų savininkai siekė gauti kuo didesnius pelnus. Ir nors pirmosios organizacijų teorijos analizavo tik formalią organizacijų anatomiją bei jų struktūrą, bet pagrindinės to meto, šiek tiek išgrynintos bei išplėstos doktrinos, kurių laikėsi klasikai buvo tokios:. Organizacijų egzistavimo prasmė – pasiekti gamybinius – ekonominius tikslus. Yra vienas geriausias būdas gamybai organizuoti, ir jis turi būti rastas remiantis sistemingais moksliniais tyrimais. Geresnių gamybos rezultatų galima pasiekti, įgyvendinus darbo pasidalijimą ir specializaciją. Žmonės organizacijose savo veiklą grindžia racionaliais principais. Šios doktrinos davė pagrindą, kurtis ir plėtotis klasikinėms valdymo teorijoms.


Analizuojant gyvenimo ir gamybos būdo įtaką nacionaliniams bruožams, pabrėžtina, kad didžiausią poveikį turėjo žemės ūkio vystymosi ypatumai. Tautose, kurios vystė žemdirbystę, vyravo grupinis darbas, sėslus gyvenimo būdas, kūrėsi gyvenvietės, jungiančios keliolika šeimų ir pan. Vystant gyvulininkystę, bent jau pradžioje, daugiau vyravo individualus darbas, klajoklinis gyvenimas. Antra vertus, žemdirbystė ir naminė gyvulininkystė išugdė ir vienkiemystės tendencijas, t.y. individualaus darbo ir uždaro šeimos gyvenimo sampratą. Todėl gyvenimo ir gamybos būdo poveikis nacionalinių bruožų formavimuisi yra labai skirtingas. Apibrėžti šį būdą nėra lengva, nes jo turinio susidarymui įtakos turi labai daug veiksnių, kurių skirtingos kombinacijos duoda skirtingą rezultatą.

Pasaulėžiūra, kaip individo, socialinės grupės požiūrių į vykstančius gamtos ir socialinius reiškinius bei procesus visuma, o taip pat jų įsitikinimų aiškinant šiuos procesus sistema, visuomet turėjo ir tautinį atspalvį. Skirtingose tautose susiformavo skirtingos etinės normos, skirtinga tikrovės ir realybės samprata, skirtingas grožio supratimas ir t.t. Lygiai taip galima apibūdinti ir supančios aplinkos pasąmoninio jutiminio suvokimo turinį – kiekvienoje tautoje per ilgus laikotarpius išsivysto savotiška pasaulėjauta, kuri turi svarbią įtaką pasaulėžiūros formavimuisi. Senoji tautinė pasaulėjauta genetiškai perduodama per daugelį kartų ir, be jokios abejonės, tiesiogiai įtakoja šiuolaikinės pasaulėžiūros formavimąsi skirtingose tautose.

Ypatingą vaidmenį formuojantis nacionaliniams bruožams turi religija. Daugeliu atvejų vienos tautos žmonės išpažįsta tą pačią religiją. Europoje ir Amerikoje vyrauja krikščionybė (katalikybė, protestantizmas, pravoslavizmas), rytų Azijoje – budizmas ir krišnaizmas, Viduriniuose Rytuose – musulmonizmas, Japonijoje – sintoizmas (shinto). Kiekviena religija skirtingai aiškina žmogaus būties esmę ir prasmę, žmonių tarpusavio santykius, pomirtinį gyvenimą ir kitus klausimus. Vienos ar kitos religijos išpažinimas sąlygoja joje nustatytų bendravimo normų laikymąsi, apibrėžia individo veikų ribas, jo laisvės laipsnius ir tokiu būdu formuoja jo asmens bruožus, o plačiąja prasme – nacionalinius bruožus.

Valstybė, kaip sociumo gyvenimo ir veiklos reguliavimo bei jo santykių su kitomis valstybėmis palaikymo ir derinimo mechanizmas, nuo senųjų laikų formavosi tautiniu pagrindu. Tautų, turinčių senas valstybingumo tradicijas, nacionalinis charakteris pasižymi išdidumu, pasitikėjimu ir t.t. tautų, kurioms kova už valstybingumą buvo sudėtinga ir skausminga, nacionaliniam charakteriui būdingas paryškintas laisvės pojūtis, savisaugos elementai ir pan. Negalima paneigti ir tautų, nukariavusių kitas tautas ir formavusių imperijas, agresyvumo bruožus. Visi šie bruožai vienaip ar kitaip įtakojo šiuolaikinių tautų nacionalinį charakterį, jų objektyvias nacionalines savybes.

  • Vadyba Referatai
  • 2010 m.
  • 8 puslapiai (2380 žodžių)
  • Vadybos referatai
  • Microsoft Word 13 KB
  • Vadyba. Vadybos teorijos.
    8 - 3 balsai (-ų)
Vadyba. Vadybos teorijos.. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/vadyba-vadybos-teorijos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 19:46