Vaikų vaidybos integravimo į kasdienę veiklą galimybės


Pedagogikos referatas. Vaikų vaidybos integravimo į kasdienę veiklą galimybės projektas. Vaidmeninių žaidimų svarba. Vaidybos esmė. Vaidybos integravimas su kita ugdomąja veikla. Vaidinimai Dangučių žaidimai. Kelionė į technikos šalį. Kas gi mano lysvėje išaugo. Mano spalvotasis pasaulis. Gėlės meškiuko gimtadieniui. Skruzdėlytės stato namą. Kurkia baloje varlytės. Nauodota literatūra.


Požiūris į mažų vaikų vaidybos paskirtį ilgainiui ne kartą keitėsi. Ilgą laiką vaikų vaidyba tapatinta su žaidimu ir laikyta, jog to pakanka. Domėtasi, kaip vaidmeniniai žaidimai arba dramatizavimas gali būti pritaikytas vaiko psichologinei, kalbinei, socialinei raidai, bet apie vaidybą, kaip apie atskirą meninio ugdymo sritį, nekalbėta. Vaidybai, kaip vaiko kūrybinių gebėjimų ugdymui, daugiau dėmesio skiriama pastarąjį dešimtmetį.

Vaidmenų žaidimai galima sakyti yra vaidybos užuomazgos ir tai vienas iš svarbiausių vaiko vystymosi ir ugdymosi veiksnių ikimokykliniame amžiuje. Žaisdami vaidmenų žaidimus, vaikai „pabėga“ nuo tikrovės apribojimų. Jie su kuo nors susitapatina, vaidina, išgalvoja įvairias situacijas ir pritaiko joms bei pasirinktam vaidmeniui tinkamus veiksmus. Žaisdami vaidmenų žaidimus vaikai ima labiau suprasti pasaulį ir ugdo ateityje praversiančius įgūdžius. Vaidmeniniai žaidimai skatina socialinę ir emocinę raidą – prieš žaisdami ir perteikdami tam tikras situacijas, vaikai turi tarpusavyje derėtis dėl vaidmenų, sutarti ką jie žais, ir bendradarbiauti. Jie kartoja ir perkuria gyvenimiškas situacijas ir bando įveikti savo baimes vaidindsami tai, kas juos jaudina. Imdamasis modeliuoti gyvenimą, vaikas nugali bejėgiškumą ir tampa situacijos lyderiu. Tyrimų duomenimis, vaidmenų žaidimus mėgstantys vaikai geriau geba išreikšti užuojautą kitiems, nes jiems yra tekę, nors ir trumpam, pabūti kitais asmenimis. Jie turi daugiau reikiamų įgūdžių bendrauti su bendraamžiais, valdyti nuotaikas ir yra ne tokie agresyvūs negu tie, kurie nežaidžia vaidmenų žaidimų. Taip pat vaidmenų žaidimai padeda lavinti fizinę raidą – lavėja smulkieji raumenys persirenginėjant ar perrenginėjant lėles į pasirinktus personažus, gerėja rankų ir akių judesių sąveika, regėjimo įgūdžiai. Žaidžiant vaidmenų žaidimus, gerėja ir pažinimo raida – vaikai mintyse atkuria praeityje patirtų išgyvenimų vaizdus ir kuria įvairias situacijas. Tokie vaizdiniai yra abstraktaus mąstymo forma. Kai vaikai padengia pietų stalą ar žaisliniais pinigais moka už produktus maisto prekių parduotuvėje, jie tyrinėja matematines sąvokas. Dalydamiesi mintimis ir kartu spręsdami problemas, jie keičiasi patirtimi. Taip pat dėka vaidmeninių žaidimų lavėja kalba – fantazuodami vaikai kalbasi, jie aiškina, ką daro, klausia ir atsakinėja į klausimus. Jie gali pasirinkti vaidmeniui tinkamą kalbos stilių, pritaikyti turimus skaitymo ir rašymo įgūdžius ir juos plėtoti.

Vaidmenų žaidimai yra panašūs į vaidybą. Jeigu pašalintume iš žaidimo vaidmenis, jiems būdingus veiksmus, siužetą, mes tiesiog sunaikintume pačią šių žaidimų rūšį. Pagrindinis skirtumas tarp žaidimo ir vaidybos yra tas, kad vaikai savo kūrybos neskiria žiūrovams, jos nepaverčia bendravimo priemone, net ir tikslo tokio nekelia. Vaikai žaidžia , kitaip tariant, atlieka vaidmenis sau, o ne kitiems, siekdami veiksmus tiesiog atlikti, perprasti suaugusiųjų pasaulį, įsitvirtinti jame, pasijusti kompetentingesniu, savarankiškesniu.

Vaidyba - tai glaudžiai susijusio vidinio ir fizinio aktyvumo įsivaizduojamomis aplinkybėmis išraiška. Būdamas aktyvus vidumi ir kūnu, vaikas, veikdamas išmonės aplinkybėmis, persikūnyja, tai yra transformuoja save, savo elgseną į vaidmens. Vaidybos gebėjimai yra glaudžiai susiję su vaiko vaidintojo vidiniu aktyvumu. Kai vaidintojas įsivaizduoja, jog jis yra veikėjas, tada jis tampa ir fiziškai aktyvus, ir ima vaizduoti veikėją kūnu. Tam, kad vaikai kurtų vaidmenį, jie pirmiausia turi būti aktyvūs vidumi, tai yra ryškiai įsivaizduoti veikėjo aplinkybes, jas vertinti ir reaguoti, išsprendžiant kūrybinę problemą, surandant jo, kaip veikėjo, tikslus, norus atitinkančius veiksmus, žodžius – intonacijas. Šie vidiniai procesai vyksta labai greitai, neatskiriamai, bet nuosekliai: pirma įsivaizduojama, po to nusprendžiama, kaip vertinti, galiausiai išoriškai (judesiais, kalba – intonacijomis) reaguojama, veikiama. Vykstant šiems procesams, turime vaidmens raiškos pradmenis: vaiko vaidintojo judesiai ir veiksmai jau ima reikšti nebe save, bet vaidmenį. Mažų vaikų vaidybai būtina gera nuotaika, kūrybinis nusiteikimas, pasitikėjimas. Vaidybinėje veikloje besąlygiškai turėtų būti siekiama tik teigiamos vaiko vidinės reakcijos. Apie ją galima spręsti iš vaiko noro vaidinti, savarankiškumo, iniciatyvumo, kalbinio aktyvumo, geranoriškumo, pasitenkinimo po vaidinimo. Svarbu užtikrinti teigiamą vaikų požiūrį į grupės draugų vaidybą. Vaidinantį vaiką būtina sąmoningai palaikyti: atidžiai ir susidomėjus stebėti, reaguoti į pavykusias vietas. Vaidybos pradžioje svarbu padėti vaikams atsipalaiduoti, nurimti, įveikti įvairias suvaržyto elgesio apraiškas. Siekiama, kad vaikai būtų natūralūs, patys savimi.

  • Pedagogika Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 10 puslapių (3711 žodžių)
  • Universitetas
  • Pedagogikos referatai
  • Microsoft Word 30 KB
  • Vaikų vaidybos integravimo į kasdienę veiklą galimybės
    10 - 8 balsai (-ų)
Vaikų vaidybos integravimo į kasdienę veiklą galimybės. (2015 m. Birželio 02 d.). http://www.mokslobaze.lt/vaiku-vaidybos-integravimo-i-kasdiene-veikla-galimybes.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 23:53