Vaikystes samprata ir ikimokyklinio amžiaus charakteristika


Pedagogikos referatas. Vaikystės samprata. Bendrasis vaikystės periodo apibūdinimas. Vaikystės fenomenas. Vaikystės fenomeno samprata. Ikimokyklinės vaikystės periodo charakteristika. Ikimokyklinė pedagogika ir jos uždaviniai. Svarbiausi ikimokyklinės pedagogikos uždaviniai. Ikimokyklinio ugdymo tikslai. Ikimokyklinės pedagogikos ryšys su kitais mokslais. Asmenybės raida ikimokykliniame amžiuje. Ikimokyklinukų mokymo supratimas.


Vaikystės periodas apima žmogaus gyvenimo pradžią (nuo 1 iki 12-13 m.) Tačiau šios amžiaus ribos yra labai paslankios. Vaikystės periodas dažniausiai apibrėžiamas ne tik nurodant amžiaus ribas, bet žvelgiama į jį kaip į itin svarbų žmogaus socialinių galimybių plėtojimosi etapą – jis yra analizuojamas kaip visuminis (Boccock, 1995; Bordieu, Passeron, 1997; Brewer, 1992).

Be to, išskirtinai orientuojantis į vaikystę tik žmogaus periodizacijos aspektu, kaip teigiama Brimm, Orwille (1996), atsiranda būtinybė skirstyti ją į ikimokyklinę ir mokyklinę, nes būtent iki 6-7 metų vaikai yra neatskiriama šeimos dalis ir tik per šeimą jie gali sąveikauti su visuomenėje esančiomis socialinėmis struktūromis, taip pat ir su ugdymo institucijomis. „Vaiko amžius“ (nuo 3 iki 6-7m.) pedagogikoje ir psichologijoje dažniausiai yra vadinamas ikimokykliniu, nes „ žymi nepakankamus ryšius su mokykla“ (Brimm,1994). Tačiau ikimokyklinio amžiaus vaikai yra ugdomi dviejų institutų : šeimos ir vaikų darželių, todėl atsiranda dvejopo pobūdžio vaiko ryšiai su institucionalizuota aplinka. Vaikystės periodas, tiekia mokyklos lankymo (6-7m), tiek pradinės, o vėliau ir pagrindinės mokyklos lankymo (7-12m.), dažniausiai yra interpretuojamas kaip vientisas, neaskirstant jo pagal vaiko ryšį su formaliais ugdymo institutais – darželiu ar pradine mokykla (Eizenberg, 1990; Selton, Simon, 1990).

Vaikystės esmės interpretavimas per du etapus, įvardijant juos kai „ikimokyklinis“ ir „jaunesnysis mokyklinis“, atspindi tik pagrindinę vaiko funkciją vaikystėje – jo mokymąsi įstaigose. Todėl vaikystės apibudinimas reikštų adaptuotą vaikystę, institucinius vaikų vaidmenis. Taigi bendrieji vaikystės, kaip periodo, apibūdinimai, Gills (1995), Goodman (1990) nuomone, neatspindi vaikystės prigimtinių, natūralių charakteristikų ir neišryškina, kaip vidinių galių dėka vaikas sąveikauja su aplinka (daktine, socialine ir net vertybine) ir yra „ne tik jos stebėtojas, bet ir aktyvus dalyvis“ (Billman, Sherman, 1997). Breimm (1994) teigimu, institucinio ugdymo sąlygomis vaikas yra atlikėjas tik tam tikrų socialinių funkcijų ar scenarijų, kurie yra sudaryti pagal suaugusiems žmonėms o ne vaikams reikšmingus gyvenimo ar veiklos modelius (Gills, 1995). Pastarieji dažniausiai yra pastiprinami tam tikros socialinės kontrolės paskirtį, ir kaip nurodo Cohen, „jau vaikystėje veikia vaikų elgesio, mąstymo ir veiklos struktūras“ (1981).

Vaikystės periodo psichinių, socialinių pasiekimų realizavimas yra įmanomas tik per tam tikras veiklos sritis, visų pirmą – per žaidimą, piešimą, konstravimą ir kt. Šių veiklos rūšių atitinkamas organizavimas ir rūpimasis jų tobulinimu, priklausomai nuo vaiko sukaupto patirties, turi lemiamos įtakos visiems vaiko psichinės raidos dariniams (mąstymui, kalbai, vaizduotei ir kt.), o drauge ir socialiniam vaiko asmenybės tapsmui. Galima tikėtis, jog gana anksti pradės ryškėti vaiko žmogiškieji, universalieji bruožai : tikslingas naudojimaisi daiktais ir paprasčiausiais įrankiais, veiksmų planavimas, sumanymų kūrimas ir realizavimas, gebėjimas ne tik prisitaikyti prie suaugusiųjų pasiūlytos veiklos ar elgesio pavyzdžių, bet ir mėginimas juo interpretuoti. Zimmer (1983), Zinčenko, Morgunov (1995) teigia, jog suaugusiųjų siekis sudaryti tinkamas prielaidas naujoms savybėms ir gebėjimams atsirasti vaikystėje neturėtų trukdyti reikštis ir toms savybėms, kurios jau yra susiformavusios ir aktualios vaikui jo gyvenime šiandien.

Vaikystės periodo pakopose (ikimokyklinėje ar jaunesnėje mokyklinėje) vaikas įgyja ne tik bendruosius elgesio, charakterio bruožus, bet ir asmeninius, nepakartojamus, kurie jį išskiria iš kitų, į save panašių, nes būti socialiniu indivunu ir reiškia ne tik tapti tokiam kaip visi, bet turėti iškirtinių polinkių, interesų (Brewer, 1992; Eberwein, 1993; Obuchova, 1999). Todėl ugdant siūloma sudaryti palankias sąlygas vystytis ir ne tik vaikystės periodo esminėms, universalioms charakteristikoms, bet ir specifinėms, invidualioms (Seleck, 1988; Simitis, 1982; Wimmer, 1988) Stokes (1981), Rosenthal, Sawyers (1996) teigimu, taip savaime bus sudaromos sąlygos vaikų emocinei gerovei, visavertei prigimtinių galių raiškai, natūraliai sąveikai su aplinka plėtotis.

  • Pedagogika Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 13 puslapių (4300 žodžių)
  • Universitetas
  • Pedagogikos referatai
  • Microsoft Word 40 KB
  • Vaikystes samprata ir ikimokyklinio amžiaus charakteristika
    10 - 4 balsai (-ų)
Vaikystes samprata ir ikimokyklinio amžiaus charakteristika. (2016 m. Sausio 02 d.). http://www.mokslobaze.lt/vaikystes-samprata-ir-ikimokyklinio-amziaus-charakteristika.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 13:46