Vaižgantas Dėdės ir Dėdienės konspektas


Lietuvių konspektas.

Nesiskundė , daugiau neprašė , o niekas ir neduodavo , niekam nerūpėjo jo būvis. Muzika atlieka žmones vienijančią paskirtį. Ji bijojo permainų todėl pasidarė nuolanki. Jauniausias vaikas. Įsitraukė į slaptos lietuvių klierikų draugijos veiklą. Būdamas dvidešmt keturių metų buvo įšventintas į kunigus. Dėl konflikto su kunigais ir dekanu. Bažnytinė vyresnybė nemėgo impulsyvaus ir aktyvaus patrioto , nuolat kėlė iš vietos į vietą. Palaikė ryšius su vietos knygnešiais , rūpinosi slapta jų draugija , gaudavo draudžiamos spaudos , ją platindavo , mokė vaikus skaityti. Vėl aktyviai įsitraukė į knygnešių veiklą ir slaptųjų mokyklų kūrimą , slėptuvę spaudai įrengė klebonijoje. Kunigavo bažnyčioje. Redagavo nelegalius laikraščius. Buvo slaptai policijos sekamas kaip nepatikimas. Kūrė lietuviškas mokyklas , organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. 1919 . pradėjo leisti laikraštį „ Nepriklausoma Lietuva “. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos signataras , pirmasis jos pirmininkas. Jo leistuose laikraščiiuose tautiškumo pagrindu buvo stengiamasi jungti įvairių pažiūrų autorius , priešintis rusifikacijai ir polonizacijai , rūpintis švietimu. Nuskriaustųjų , atstumtųjų , nesuprastųjų užtarėju , aktyviu visuomenininku , aštriu suponėjusių valdininkų kritiku , ryškia nepriklausoma asmenybe. Literatūros ir kritikos žurnale „ Skaitymai ”. Apysaka „ Dėdės ir Dėdienės ”. Kaimo ir tautinio atgimimo epochos rašytojas. Mitologinį linų ir kanapių globėjo Vaižganto vardą. Centrinis yra pasakotojas , autoriaus antrininkas , nuolat emocingai įsiterpiantis į pasakojimą , o dauguma veikėjų – artimųjų , giminių , gerų pažįstamų prototipai. Viskas ramiai nuskęsta jo vidinėje melancholijoje. Visada turėjo susikūręs kitiems nematomą savo vidinį svajų , vėliau – prisiminimų bei relikvijų pasaulį.


Mykoliukas arti trijų dešimčių vyras, paklusnus, visuomet darantis tai, ką jam liepia, niekad neprieštaraujantis, net kalbantis tik tai, kas reikia. Mykoliuku jį vadino dėl ramių, mėlynų akių. Ir greičiausiai nuolankumo. Viskas vyksta dar gerokai prieš panaikinant baudžiavą. Mykoliukas dirba pono dvare lažą už dyką. Ir jo personažas įkūnija tipišką feodalizmo paveiktą žmogų, visiškai pradusį individualų protą, savarankiškumą. 

Be to, jis dirbdavo net ne už du, o už tris žmones ir niekas jam padėti nė galvojo „o kam, kad jam taip gera?” Tai taip pat galima prilyginti su komunizmo rėžimu gyvenačiu žmogumi, kada nėra konkurencijos, visi gauna lygų atlygį - dirba ar ne. Sąžiningais būti nėra motyvacijos. Tad vieni dirba, o kiti ne. Prasideda alkoholizmas.

Niekas jam nedėkoja, niekas iš jo nesišaipo, visi mėgsta, jis su niekuo nesipyksta, bet jį tik vaiko visur atlikti darbus už kelis žmones. o jis visuomet vienas ir vis dėlto su šypsena. Turėjo tik dvejus kailinius, daugiau nieko. Nei ką sočiai pavalgyti, nei kur miegoti (dažniausiai miegodavo arklidėje). Tačiau jis nesiskundė, daugiau neprašė, o niekas ir neduodavo, niekam nerūpėjo jo būvis. Į Mykoliuką galima žiūrėti dvipusiškai - kad jis buvo per daug nuolankus, skaitytoją turbūt gali net pradėti imti pyktis, jog jis taip už save nepakovoja ir pats neįvertina savo darbo. Mykoliukas galima sakyti nemyli savęs, todėl jo ir kiti nemyli, nesirūpina. O tiksliau, gauna tiek, kiek prašo. Jis turbūt pasitenkina ne materialiomis gėrybėmis, kurias turėtų gauti už darbą, jam turbūt pats darbas yra malonumas ir jis galbūt netgi jaučiasi gerai vien duodamas. „Kiek duodi, tiek tavęs ir lieka” (J. Marcinkevičius) taip pat galima lyginti su Sizifu. visgi, jam niekas net ačiū nepasako. Jei jam užtenka, jei jis net neliūdi dėl to, kad daug neturi, todėl kitiems ir nekyla jokios emocijos, kai žiūri į jį, tokį skurdų, nors toks darbštus ir visiems padedantis yra. Kita vertus, kaip ir K. Donelaičio „Metuose” yra vertinamas viežlybas būras, kuris visuomet santūrus, darbštus ir taupus, pasitenkinantis tuo, ką gauna ir dėkojantis Dievui už tai. Besidžiaugiantis mažomis smulkmenomis. Pavyzdžiu laikantis gamtą (lakštingalos, gandro epizodai).

Rodos, kad jis neturi ego. Krikščionybės idealo pavyzdys - visuomet geras, paslaugus, nesidiždiuojantis, neišpuikstantis. Tačiau niekas jo nemato, niekas su juo nebendrauja, o jis ir pats to nesiekia, regis, net negalvoja. „Dėdė - tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama” vėlgi, galima lyginti su K. Donelaičio „Metų” gamta. Pastarasis kūrinys yra suskirstytas sezonais, kurių metu žmonių veikla priklauso nuo gamtos sąlygų. Tai gamtos ir žmogaus ryšys, kada jis dėkoja žemei už jos teikiamas gėrybes bei padeda jai toliau vešėti, augti, sodindami įvairius grūdus. „ o saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos triūsus gaišti pagavo”

Žinoma, vilkų gaujoj taip neišgyvensi, tačiau jei visi tokie bus?

Mykoliukas pats pasidaro smuiką, stryką, kalifolijos ir griežia juo, nežinodamas, kam jojo muzika maloni, visai kaip žiogas pievoje. „Abudu į gamtos akordą, ne kam kitam” (lyginamas su gamta) žmonėms patinka skleidžiami garsiai, jie gėrisi, yra tarsi užburiami. visi mėgaujasi, o jis pats sau, skendi juose, besimėgaudamas. - kai žmogus mėgaujasi tuo, ką daro, kiti irgi mėgaujasi jo menu.

tačiau niekas neįvertino, kad tąją užburiančią muziką skleidžia Mykoliukas. Bet juk svarbu menas, o ne kūrėjas. ir vėl lyginama su gamta - saulė šviečia, tai šviečia, tai savaime aišku, niekas nedėkoja saulei, nepastebi jos, bet gerai, kai ji yra.

  • Lietuvių kalba Konspektai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 7 puslapiai (4227 žodžiai)
  • Lietuvių konspektai
  • Microsoft Word 530 KB
  • Vaižgantas Dėdės ir Dėdienės konspektas
    10 - 10 balsai (-ų)
Vaižgantas Dėdės ir Dėdienės konspektas. (2016 m. Kovo 31 d.). http://www.mokslobaze.lt/vaizgantas-dedes-ir-dedienes-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 14:17