Valstybės ir teisės teorija 23


Teisės konspektas. Teisės samprata - vienovė teisės mokslų įvairovėje. Šiuolaikinė teisės samprata. Teisėkūra kaip teisinio reguliavimo priemonių "gamyba". Tetsės normos vidinė struktūra. Teisės sampratos santykis su politinio režimo tipu. Kiekvienoje visuomenėje gali būti skirtinga teisės samprata. Tai priklauso nuo daugelio faktorių ir vienas jų yra politinis režimas. Pvz,; juk totalitariniams režimams teisės samprata tarsi ir nereikalinga, nes teisės praktika čia remiasi tik įstatymu, o įstatymas - valdančiosios jėgos valia. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, pakanka prisiminti tarybinius laikus, kuomet teisė buvo orientuojama į imperatyvų įstatymo normų taikymą o tokį taikymą aptarnauti siekiančiai teisės teorijai daugelio teorinių klausimų svarstymas nėra būtinas, nes praktiškai nereikšmingas. Esant minėtam režimui daugelis teisinių kategorijų tampa visiškai nereikšmingomis, nes ten, visa teisininko misija - pritaikyti normą pagal jos teksto prasmę. Teisė kaip leidimų (subjektinių teisių) ir paliepimų (pareigų) vienovė. Šiuolaikinėje teisės sampratos teorijoje akcentuojamas žmogaus kultūrinis nepakankamumas (pastebėtas dar aristotelio) t. Y. Žmonės priversti keistis savo kūrybos produktais^ nes negali viskuo apsirūpinti patys. Iš šio kultūrinio nepakankamumo iškyla bendravimo, kaip apsikeitimo paslaugomis būtinybė. O bendravimas turi vykti ekvivalentinių mainų pagrindu. Taip neteisinės kategorijos virsta teisinėmis. Ekvivalentiški mainai suponuoja asmenų dalyvaujančių mainuose lygybę. Ekonominių mainų ekvivalentiškumas sukuria teisę kaip teisių ir pareigų vienovę. Mainai ir yra visuomeninė tvarka, nors dar ir neformalizuota (nesukonkretinta). Visuomeninė tvarka paversta visuotinai privalomu elgesiu tampa teise. Taigi teisė tai sunorminta visuomeninė tvarka. Per teisę vyksta žmogaus socializacija (suvisuomeninimas) įstatant jį į teisių ir pareigų rėmus.


Teisės norma yra interesų juridizavimosi žingsnis. Tai iš esmės ta pati teisinė idėja, tik evoliucionavusi į brandesnį lygmenį, tapusi teisės norma ir tuo pačiu įgijusi visuotinį privalomumą garantuojamą valstybės prievarta.

Teisės kultūriniu reiškiniu nelaiko tik dvi teisės sampratos: teologinė ir ontologinė, kurios viską kildina iš Dievo arba gamtos.

Visuomenėje egzistuoja skirtingi, o dažnai ir priešingi jos narių interesai. Kiekvienas visuomenės narys pretenduoja, kad būtent jo interesas būtų apsaugotas ir nuolat jaučia grėsmę savo interesams iš kitų pusės. Gyvybiškai svarbus intereso suvokimas ir pastangos jį apsaugoti nulemia pradinę teisės struktūrą:

Tai asmens įsisąmoninti egzistenciniai interesai, vertybės, kurias žm, nori apsaugoti.

Teisės pirmasis (vertybinis) elementas sąveikauja su antruoju kaip tikslas ir jo pasiekimo priemonė. Pagarbos reikalavimas savo interesams tik egoizmo pasireiškimas, nes kiekvienas norėtų saugoti savo interesą ir ne kiekvienas sutiktų nesikėsinti į kitų interesus. Tam, kad interesas virstų teise, jis turi būti legalizuotas t.y. patvirtintas kiekvieno iš mūsų pareiga gerbti kito asmens tokį pat interesą. Todėl teisė - pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai. Dėl teisės kiekvienas individas gali

jaustis saugus, nes jam nebereikia jėga ginti savo interesus (jį gina teisė). Teisės viduje slypi vidinis prieštaringumas, nes joje derinama subjektinė teisė (egoizmas) ir pareiga (altruizmas). Tas priežastingumas užtikrina teisės dinamiką ir neleidžia suabsoliutinti nei vienos iš pusių. A.Vaišvila griežtai atskiria sąvokas: teisė ir privilegija bei pareige ir prievolė. Apie privilegiją galima kalbėti kai teisių yra mažiau negu pareigų. Subjektinę teisę apibūdina teisių ir pareigų vienovė. Pati teisė yra teisių ir pareigų vienovė.

Negalime kalbėti apie jokias absoliučias teises. Kalbėdami apie absoliučias teises mes iškreipiame teisės esmę. Teisių ir pareigų vienovės principas yra orientuotas į subrendusį žmogų t.y. tokį, kuris amžiumi ir psichiniu išsivystymu pajėgus garantuoti savo teises pareigų vykdymu. Vaikas to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių todėl jam gimus visuomenė suteikia privilegijas t.y. garantuoja teises ir nereikalauja pareigų atlikimo. Taip pat yra ir su asmenimis, kurie dėl senatvės ar ligos nebegali vykdyti pareigų. Todėl A. Vaišvila traktuoja teisių ir pareigų vienovę kaip apskritimą kur žmogaus gyvenimas prasideda ir baigiasi privilegija.

Termino "teisė" etimologija. Terminas "teisė" susiformavo tik XX a. pradžioje. Terminas "teisė" yra naudojamas įv. prasmėm ir netgi ne teisinėm. Bet ir teisine prasme terminas "teisė" -nevienareikšmiškas,:

A.Vaišvila mano, kad teisę traktuojant kaip procesą, visi Šie terminai reiškia tą patį ir tik akcentuojami skirtingi Šio proceso aspektai.

Prigimtinės ir pozityviosios teisės santykis. Prigimtinė teisė - tam tikra susiformavusi vertybių sistema (metafizinė idėja). Idėja, kuri išreiškia visos teisės esmę. Teisių ir pareigų vienovė priklauso prigimtinės teisės kategorijai. Jei ji nebūtų sukonkretinta teisės normomis, tai liktų tiktai moraliniais pageidavimais sukonkretinimui reikalinga pozityvioji teisė. Na o pozityvioji teisė - tai konkrečioje valstybėje, konkrečiu laiku veikianti arb'a galiojanti teisė. Tai valstybės nustatyta ar sankcionuota teisė. Prigimtinę ir pozityviąją teisę suvienija institucinė teisė.

Teisės ir valstybės santykis. Teisė ir valstybė tai dvi skirtingos, bet glaudžiai susijusios kategorijos. Susikūrusi valst. įgija galimybę sujungti dideles žm. grupes ir naudojantis t. reguliuoti svarbiausius visuomeninius santykius. Valst. ir t. ryšys labiausiai pasireiškia valst. viduje., tarpt, santykiuose valst. dalyvauja kaip valstybinio suvereniteto reiškėją.

  • Teisė Konspektai
  • 2011 m.
  • 6 puslapiai (4555 žodžiai)
  • Teisės konspektai
  • Microsoft Word 27 KB
  • Valstybės ir teisės teorija 23
    10 - 3 balsai (-ų)
Valstybės ir teisės teorija 23. (2011 m. Rugpjūčio 05 d.). http://www.mokslobaze.lt/valstybes-ir-teises-teorija-23.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 18:12