Valstybės skolos ir jos valdymo priemonių analizė


Finansų kursinis darbas. Įvadas. Valstybės skolos samprata. Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio skola. Valstybės skolos klasifikavimas. LR valstybės skola. Valstybės skolos valdymas. Valstybės skolos valdymo priemonės. Valstybės skolos valdymo rizikos rūšys. Vyriausybės skolinimosi tikslai. Valstybės skolos valdymo tarnybos. Valstybės skolos rodikliai. Valstybės skolos raida. Lietuvos Respublikos skolos analizė.Lietuvos Respublikos skolos analizė. Lietuvos Respublikos skolos analizė. Valstybės skolos poveikis ekonomikos plėtrai. Išvados. Literatūros sąrašas.


Valdžios skola – valstybės sektoriui priskiriamų įstaigų ir institucijų įsipareigojimai kreditoriams (Vainienė, 2005).

Valstybės skola apibrėžiama kaip visų šalies nepadengtų metinių biudžetų suma (Davulis, 2003).

Refinansavimas – anksčiau paimtų paskolų dengimas, naujomis paskolomis. Jei ankstesnių paskolų grąžinimui lėšų pakanka, valstybės skolinimosi poreikis nedidėja (Kazlauskienė, 2012).

Apibendrinant galima teigti, kad valstybei skolintis lėšų iš vidaus ar užsienio rinkų kartais net naudinga, nes skatina ekonomikos augimą, tačiau šalys ne visada sugeba tas skolas grąžinti ir jos tampa našta visai valstybei. Dažniausiai skolinamasi dėl biudžeto deficito, įvairiems projektams šalyje finansuoti.

Vidaus skola – įsiskolinimų vietos kreditoriams suma (Vainienė, 2005).

Užsienio skola – neįvykdytų įsipareigojimų užsienio kreditoriams suma (Vainienė, 2005).

Valstybės skolinimosi politikoje svarbu atsižvelgti į tai, kur suformuota valstybės skola – užsienio rinkoje ar vidaus rinkoje. Užsienio skolinimasis turėtų būti derinamas tik su bendruoju vidaus produkto (BVP) augimo skatinimu, bet ir su eksporto didinimo galimybėmis, nes eksporto galimybės nustato skolinimosi iš užsienio ribas. Valstybei skolinantis vidaus rinkoje, pajamos iš palūkanų lieka šalyje, o ne mokamos užsienio kreditoriams. Valstybės skolinimasis vidaus rinkoje padeda plėtoti šalies finansų rinką bei šalies ekonomiką.

Išorinio valstybinio kreditoriaus plėtrą sąlygoja besiplečiantys užsienio ryšiai, darbo jėgos, technologijų, mokslo – techninių idėjų mainai, finansinės paramos užsienio šalims teikimas ir t.t. Į valstybinių kreditinių santykių sąvoką taip pat įeina ir sąlyginis valstybinis kreditas, tai yra, kai valstybė teikia garantijas kreditams (Buckiūnienė, 2011).

Finansų ministerijos pateiktais duomenimis, Lietuvos valdžios sektoriaus skola 2010 m. siekė 36.601.742 tūkst. Lt ( vidaus skola - 9.671.502 tūkst. Lt, užsienio skola - 26.930.240 tūkst. Lt). Stebint 2011m. duomenis, galima pastebėti, kad Lietuvos valdžios skola išaugo iki 41.897.208 tūkst. Lt ( vidaus skola - 10.987.923 tūkst. Lt, užsienio skola -30.909.285 tūkst. Lt). 2012 m. duomenimis Lietuvos valdžios skola dar labiau išaugo, kuri 2012 m. gruodžio mėnesį siekė 46.205.119 tūkst. Lt (vidaus skola - 10.773.553 tūkst. Lt, užsienio skola - 35.431.566 tūkst. Lt).

Apibendrinant galima teigti, kad valstybės skolą sudaro vidaus ir užsienio skola. Vyriausybė valstybės vardu gali teikti valstybės garantijas dėl paskolų, naudojamų valstybės investicijoms finansuoti. Valstybės garantijų vykdytojas – finansų ministerija. Pagal Finansų ministerijos pateiktus duomenis galima pastebėti, kad valstybės skola nenustoja augusi, ir turi tendenciją didėti kiekvienais metais vis didesne suma nei praėjusiais. Matoma, kad užsienio skola kiekvienais metais yra didesnė nei vidaus skola.

Yra dvi valstybės skolos formos, kurias lemia reikalingų finansavimo šaltinių gavimo būdas. Skolintis galima imant paskolas arba išleidžiant vertybinius popierius. Paskolos teikiamos tiesiogiai besiskolinančiai valstybei. Vertybiniai popieriai yra išleidžiami ir platinami finansų rinkoje. Skolinimasis išleidžiant vertybinius popierius daugelyje valstybių yra populiariausias lėšų pritraukimo būdas. Paskolos būdingos valstybėms, turinčioms mažiau išplėtotą finansų rinką.

Pagal kilmę valstybės skola skirstoma į vidaus ir išorinę. Vidinę skolą sudaro įsiskolinimai vidiniams kreditoriams, išorinę – kitų valstybių kreditoriams.

Pagal skolos naudojimo tikslą valstybės skola gali būti investicinė ir neinvesticinė. Investicinė skola naudojama stambiems projektams, programoms finansuoti. Neinvesticinė skola dažniausiai skiriama „pravalgyti“. Iš jos materialinės ar finansinės grąžos nesitikima.

Valstybės gali skolintis skirtingam laikotarpiui. Įsiskolinimai vidaus arba užsienio kreditoriams gali būti trumpalaikiai, vidutinės trukmės ir ilgalaikiai. Nors ilgalaikės paskolos yra brangesnės už trumpalaikes, valstybė dažniau skolinasi ilgesniam laikotarpiui, nes trumpalaikės paskolos susijusios su refinansavimo sunkumais.

Atsižvelgiant į skolinių santykių subjektą, valstybės skola gali būti dviejų lygių: centrinės valdžios ir vietinės valdžios ( unitarinėse valstybėse) ir trijų lygių: federacinės valdžios, regioninės valdžios, vietinės valdžios ( federacinėse valstybėse).

Valstybės skola gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Tiesioginė valstybės skola – tai įsipareigojimai, kuriuos prisiima valstybės vardu. Netiesioginė valstybės skola – tai valstybės suteiktos garantijos dėl paskolų (Levišauskaitė, Rūškys, 2003).

Populiariausias būdas pritraukti trūkstamas lėšas – išleisti vertybinius popierius. Pasaulinėje finansų praktikos egzistuoja platus vertybinių popierių spektras. Vertybiniai popieriai gali būti skirstomi į tam tikras grupes pagal įvairius požymius: subjektą, trukmę, kilmę, pajamų mokėjimo formą ir kt.

  • Finansai Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • 27 puslapiai (6292 žodžiai)
  • Universitetas
  • Finansų kursiniai darbai
  • Microsoft Word 160 KB
  • Valstybės skolos ir jos valdymo priemonių analizė
    10 - 3 balsai (-ų)
Valstybės skolos ir jos valdymo priemonių analizė. (2015 m. Kovo 26 d.). http://www.mokslobaze.lt/valstybes-skolos-ir-jos-valdymo-priemoniu-analize.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 10:23