Valstybinis žemės valdymas


Teisės referatas. Įžanga. Valstybinio žemės valdymo samprata. Valstybinis žemės tvarkymas. Valstybinio žemės valdymo institucijos. Seimas. Vyriausybė. Vyriausybės įgaliotos institucijos. Žemės ūkio ministerija. Nacionalinė žemės tarnyba. Valstybės įstaiga Valstybės žemės fondas. Valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatorius. Valstybės įstaiga Valstybės turto fondas. Valstybės įstaiga Registrų centras. Savivaldybės. Valstybinė žemės fondo kontrolė. Išvados. Literatūros sąrašas.


Žemė yra ypatingas objektas, ji yra svarbi ne tik kaip visuotinė vertybė ir tautos turtas, tačiau teritorijos prasme yra viena iš privalomų valstybės egzistavimo elementų. Valstybės, siekdamos tausoti savo teritoriją, žemę naudoti protingai ir efektyviai, siekdamos tam tikrų šioje srityje užsibrėžtų tikslų, įgyvendina valstybinio žemės fondo valdymą. Valstybinis žemės valdymas – plati ir istoriškai pakankamai aktuali Lietuvai tema ( XX a. buvo vykdytos net kelios esminės žemės reformos). Šiame darbe siekiama atskleisti pagrindines su žemės valdymu susijusias sąvokas, remiantis moksliniais straipsniais trumpai apžvelgti diskusinius žemės teisės valdymo klausimus, tačiau didžiausias dėmesys darbe skiriamas dabartinių valstybės institucijų, vykdančių valstybinį žemės valdymą, įgaliojimams aptarti.

Valstybinio žemės valdymo teisė – tai valstybės ir savivaldos institucijų teisė neperžengiant įstatymų nustatytų ribų valdyti ir tvarkyti Lietuvos Respublikos žemės fondą, nustatyti jo naudotojams teises, pareigas, draudimus ir ribojimus suteikti naudotis, išnuomoti arba parduoti valstybinę žemę, įgyvendinti žemės apsaugos priemones. Tai sudėtingas (kompleksinis) teisės institutas, kurį sudaro konstitucinės, administracinė, aplinkosaugos, žemės ir kitų teisės šakų normos.

Valstybinio žemės santykių reguliavimo ir valdymo esmė ir paskirtis yra sudaryti vienodas šių santykių subjektų ūkinės ir socialinės veiklos sąlygas, garantuoti ir plėtoti subjektų ūkinės veiklos laisvę, savarankiškumą ir iniciatyvą, saugoti sąžiningą konkurenciją, ūkinėje veikloje ginti šių subjektų teises ir interesus. Tai valstybė įgyvendina naudodama dispozicinį leidimų ir galių suteikimo metodus, o gindama ūkinės veiklos subjektų, visuomenės ir valstybės interesus – ribojimų, imperatyvų ir draudimo metodus.

Kalbant apie valstybinį žemės valdymą taip pat reikėtų atsižvelgti į istorinį Lietuvos kontekstą, nes jis itin glaudžiai susijęs su valstybinio žemės valdymo politika, šalyje galiojančių įstatymų siekiais ir tikslais, institucijoms suteikiamų galių apimtimi ir žemės teisėje taikomais principais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991m. buvo priimtas Žemės reformos įstatymas, kurio pagrindu asmenims buvo suteikta teisinė galimybė susigrąžinti okupacijos laikotarpiu nusavintas žemes, buvo įgyvendinta radikali restitucinė žemės reforma ir šeiminį ūkį restauruojanti dekolektyvizacija. Tačiau reiktų pažymėti, kad žemės reformos procesas akademinėje visuomenėje kritikuojamas, teigiama, kad reforma buvo sumanyta pasirinkus netinkamą, vadinamąjį vokišką modelį, neatsižvelgus į tuo metu jau susiklosčiusią ūkinę padėtį, todėl labai smuko ūkio našumas, kurio žymesnė pažanga atsirado tik po Lietuvos valstybės įstojimo į Europos Sąjungą. Kadangi reformos metu buvo labiau atsižvelgiama į nuosavybės teisės atkūrimą, o ne faktiškai egzistavusių ūkių tolesnio funkcionavimo užtikrinimą, buvo projektuojami ne ūkiai, o tik žemės sklypai, kaip reikalingi teisiškai įregistruoti žemės teritoriniai vienetai, tai sąlygojo žemės sklypų dydžio mažėjimą ir jų išsimėtymą, žemės valdų formavimas paliktas savieigai, todėl jas sudarančių žemės sklypų išdėstymo pertvarkymas sprendžiamas pakartotinų žemėtvarkos darbų metu, rengiant žemės konsolidacijos projektus. ‚

Dažnas Žemės reformos įstatymo keitimas įnešė sumaišties ir netikrumo nuosavybės teisių atkūrimo procese, jį sulėtino. Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų nuo nepriklausomybės atgavimo Žemės reformos projektas dar nėra baigtas, tačiau kaimo vietovėse didžioji dalis žemių jau yra grąžinta. Vertinant valstybiniu žemės valdymo požiūriu neabejotina, kad žemės reformos projekto užbaigimas turėtų išlikti vienu iš pagrindinių valstybės institucijų prioritetų.

Žemės įstatyme nustatyta, kad žemės tvarkymas (žemėtvarka) – tai teisės aktais reglamentuojamas žemės ribų, žemės naudmenų sudėties, žemės sklypų priklausinių vietos, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdo ir pobūdžio nustatymas ir pakeitimas derinant ekonominius, aplinkosaugos, privačius ir viešuosius interesus. Žemės įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose taip pat nustatytos valstybės ir savivaldybių institucijos, kurios rengia ir tvarko žemės tvarkymo darbus, kvalifikaciniai reikalavimai specialistams – šių darbų vykdytojams, jų teisės, pareigos ir atsakomybė.

Taigi, valstybinis žemės tvarkymas yra sudedamoji, bet specializuota valstybinio žemės valdymo dalis, susijusi su Lietuvos Respublikos žemės fondo žemių administravimu, tvarkymu, naudojimu ir apsauga.

Valstybinio žemės tvarkymo tikslai yra: tinkamai ir kiek galima racionaliau naudoti privačią ir valstybinę žemę, saugoti žemę ir su ja susijusius gamtos, kultūros, urbanistikos ir infrastruktūros objektus, užtikrinti žemės savininkų, naudotojų, visuomenės ir valstybės teisių bei gamtinės aplinkos apsaugą. Valstybinis žemės tvarkymas įgyvendinamas remiantis įstatymų ir poįstatyminių aktų nustatyta tvarka, panaudojant žemės kadastro duomenis ir informacinę bazę, numatant atitinkamus finansavimo šaltinius ir lėšas. Valstybinio žemės tvarkymo sistemą plačiuoju požiūriu sudaro:

  • Teisė Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 19 puslapių (5348 žodžiai)
  • Teisės referatai
  • Microsoft Word 38 KB
  • Valstybinis žemės valdymas
    10 - 7 balsai (-ų)
Valstybinis žemės valdymas. (2015 m. Gegužės 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/valstybinis-zemes-valdymas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 16:45