Vandens motyvas tautosakoje


Vanduo tautosakoje. Vanduo lietuviu tautosakoje. Vanduo lietuviu mitologijoje. Vanduo mitologijoje. Vanduo pirmapradis elementas. Tautosaka apie vandeni. Vanduo lietuviu mitologija. Vandens motyvas lietuviu tautosakoje. Vanduo etnokultūroje. Vandens motyvas senovės lietuvių mitologijoje.

Lietuvių referatas. Įžanga. Vanduo – pirmapradis elementas. Šventvietės prie vandens. Stebuklingieji šaltiniai. Vanduo šeimos tradicijose. Šventintas vanduo.


Senovėje žmogaus santykis su gamta labai glaudus: žmogus neskiria savęs iš gamtinės aplinkos, jis jaučia ryšį su gamtos objektais. Mūsų protėviai gamtos reiškinius ir savo veiksmus vertino pagal jų ryšį su dieviškuoju pasauliu. Aplinkiniai daiktai buvo suvo¬kiami kaip realijos, turinčios dangiškuosius prototipus - tai antgamtinės būtybės, egzistuojančios už ribų, aukštesnėje sferoje. Todėl ne pati žmogų supanti gamta — medžiai, akmenys, kalnai, upės, ežerai - buvo laikoma šventa, kaip manė vėlesnių laikų autoriai, rašę apie lietuvių pagonių tikėjimą, o gamtoje veikiančios dieviškos galios, nuo kurių priklauso žmogaus būtis.

Ilgaamžės kultūros raidoje keitėsi senovės lietuvių pasaulėvaizdis. Įsigalint krikščionių tikėjimui senoji gamtos sakralumo idėja susijungė. Tačiau ilgą laiką ji išliko pagoniškose apeigose aukojimų pavidalu. Ji perteikiama atskirų objektų nepaprastumo, šventumo įvaizdžiais, liaudies kūryboje vyraujančiais gyvybės, vitalinių jėgų, gėrio simboliais. Dar mūsų amžiaus pradžioje kaimo žmonės jautė nepaprastas gamtos galias. Jie teigė, kad laumė iš upių, ežerų, marių vandenį siurbia.

Vandens motyvas tautosakoje. (2012 m. Balandžio 29 d.). http://www.mokslobaze.lt/vandens-motyvas-tautosakoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 23:54