Victor Hugo Paryžiaus katedra


Paryžiaus katedros veikėja. Hugo paryziaus katedros veikeja. V.hugo paryziaus katedra. Paryziaus katedra turinys. Grevos aikste. V.hugo paryziaus katedra veikejai. Paryziaus katedra veikejai. Paryziaus katedros veikejai. Esmeraldos ožka paryžiaus katedra. V hugo paryžiaus katedros veikeja.

Lietuvių analizė. Išsamus turinys ir veikėjų analizė. Darbe yra ir aforizmų ir išdėstyta pagrindė kūrinio mintis. Veikėjai. Pagrindinė mintis. Problema. Aforizmai. Turinys. Apie autorių. Nežinomi žodžiai.


Paryžiuje vyko kasmetinė kvailių šventė. Misterija dvyliktą valandą turėjo pradėti vaidinimą ir minia, sulig sekunde didėjanti, būriavosi pagrindinėje aikštėje. Žmonės ten būriavosi nuo aušros, taigi buvo ganėtinai pikti, kad misterija vėluoja vaidinti. Keli studentai, sėdėję ant palangių, komentavo kiekvieną keistesnį žmogų minioje. Pagaliau išėjo vienas personažas vardu jupiteris. Jis pranešė, kad vaidinimas neprasidės, kol neatvažiuos kardinolas. Minia pasiuto ir ėmė grasinti pakarti jupiterį – bet vienasvyras, priėjo prie jo ir įsakė pradėt vaidinimą, pridųręs, kad kardinolu pasirūpins pats. Taigi vaidinimas prasidėjo, minia nurimo. Tiesa, buvo labai daug trukdžių: vaidinimo viduryje, vienas elgeta pradėjo prašyt išmaldos. Po to atvyko kardinolas ir nieks jau nebežiūrėjo į vaidinim, o gerėjosi kardinolu ir jo tarnais.

Netrukus vienas kardinolo draugų pareiškė, kad salės gale vyksta kažkas įdomaus. Visa minia nuėjo į kvailių šventė. Ten pro skyles maivėsi visokie trenkti žmonės, ir minia rinko patį šlykščiausią: greitai jis buvo rastas. Tai – su viena akim, didele kupra, perkreiptu veidu, kreivom kojom – kvazimodas. Minia jį paėmė ant sosto ir nunešė į miesto aikštę. Tenai visi jam plojo ir džiūgavo. Tiesa, kvaimodo nieks nemėgo. Naktį jis vaikčiodavo katedros stogais ir neleisdavo aplinkiniam miegoti. O u- tai, kad niekas jo nekentė, kvazimodas nekentė jų. Bet ar dar atsimenat spektaklį? Tai va, jo kūrėjas grenguaras buvo gerokai nusivylęs pasauliu, nes nieks nežiūrėjo jo vaidinimo. Liūdnas, jis ėjo gatvėmis. Visur jį persekiojo šventės džiugess ir jis patraukė grevos aikštės link. Tenai, jos viduryje, šoko pasakiško grožio čigonaitė – esmeralda. Kai ji pavargo, pradėjo kalbėti su savo ožkyte džali. Ir ožka pradėjo išdarinėti visokiausius triukus, parodijuoti žmones ir panašiai. Staiga pasigirdo senos moteries klyksmai ir barimaisi ant čigonės: ji išsigandi ir nuleido akis. Po to pasėmė aukų dėžutę, ir ėjo ratu aplink minią. Buvo prieėjus ir prie grenguaro, bet pastarasis neturėjo nė skatiko.

Victor Hugo Paryžiaus katedra. (2012 m. Sausio 22 d.). http://www.mokslobaze.lt/victor-hugo-paryziaus-katedra.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 22:03