Viešasis kalbėjimas


Viesasis kalbejimas pavyzdziai. Viešasis kalbėjimas temos. Viesosios kalbos pavyzdziai. Viesojo kalbejimo pavyzdziai. Progines kalbos pavyzdziai. Viesoji kalba pavyzdys. Viesoji kalba pavyzdziai. Progine kalba pavyzdys. Viešasis kalbėjimas jo samprata. Viesuju kalbu pavyzdziai.

Kalbos kultūros konspektas. Terminija ir terminologija. Terminų šaltiniai. Priesagų daryba. Priešdėlių daryba. Galūnių daryba. Dūryba. Vienareikšmiškumas. Tikslumas. Sistemiškumas. Patogumas. Emocinis neutralumas. Taisyklingumas. Specialybės kalbos terminai.


Viešojo kalbėjimo samprata. Jau antikos laikais menas kalbėti, gera iškalba buvo svarbus ir išplėtotas mokslas. Tas mokslas vadinamas retorika. Paprastai retorika suprantama kaip iškalbos teorija ir praktika. Jos pagrindinė forma yra viešasis kalbėjimas arba viešoji kalba.

Retorikos požiūriu viešoji kalba ­– kalbėtojo monologas tam tikra tema, skirtas iš anksto organizuotai klausytojų grupei tiesiogiai bendraujant su klausytojais.

Viešųjų kalbų tipai. Viešosios kalbos gali būti skirstomos įvairiais pagrindais. Pats paprasčiausias skirstymas, buvęs populiarus dar antikos laikais, – pagal kalbos turinį ir paskirtį. Pagal tai kalbos buvo skirstomos į politines, teisines ir progines.

Dabar viešąsias kalbas įprasta skirstyti pagal dalykinį principą. Skiriami šeši tipai: 1) akademinės, 2) teismų, 3) teologinės, 4) politinės, 5) administracinės, 6) proginės ir pramoginės kalbos.

Akademinės, arba mokslo, kalbos. Joms būdinga loginis argumentavimas, aiškumas, nuoseklumas, dalykiškas požiūris, konkrečios mokslo srities terminija. Šių kalbų tikslas – aiškiai ir įdomiai perteikti informaciją vienu ar kitu klausimu. Labiausiai paplitęs akademinės kalbos pavyzdys – paskaita. Jos tikslas – mokslinės temos išdėstymas, žinių perteikimas, mokymas. Moksliniai pranešimai dažniausiai skaitomi mokslinėse konferencijose, seminaruose. Juose skelbiami tyrinėjimų duomenys, faktai, atradimai, hipotezės. Tokiame pranešime turi būti ypač pabrėžiamas naujumas: nauja tema, nauji atradimai arba sena tema, bet nauja problematika, metodologija ar pan.

Teismų kalbos paprastai esti dvejopos: kaltinamosios ir ginamosios. Jų tikslas – įrodyti, įtikinti. Kalba turi būti objektyvi, tiksli, korektiška, įtaigi. Tokiose kalbose daug retorinių priemonių, kalbos emocingos, uždegančios.

Teologinės, arba bažnytinės, kalbos – tai pamokslai, įvairūs religiniai skaitymai ir pamokymai. Tokių kalbų tikslas – įkvėpti, įteigti, jose iškeliami etiniai ir moraliniai klausimai, tikėjimo dogmos. Kalbos pasižymi ypatingu dvasingumu, pakilumu, juntama didaktikos gaidelių.

Viešasis kalbėjimas. (2011 m. Balandžio 01 d.). http://www.mokslobaze.lt/viesasis-kalbejimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 02:36