Viešoji kalba ir jos rengimas


Viesoji kalba pavyzdziai. Viesoji kalba pavyzdys. Viesosios kalbos pavyzdziai. Viešosios kalbos pavyzdys. Viesa kalba pavyzdys. Viesosios kalbos temos. Viesos kalbos pavyzdziai. Viesosios kalbos rengimo etapai. Viesosios kalbos. Viesos kalbos temos.

Komunikacijų kursinis darbas. Įvadas. Viešosios kalbos specifika. Viešosios kalbos samprata. Viešųjų kalbų rūšys ir stilius. Viešosios kalbos parengimas. Viešosios kalbos parengimo logika. Prieš pradedant kalbą. Viešosios kalbos sakymas. Praktika. Išvados. Literatūra.


Oratoriaus žodis. Koks jis turi būti? Ko gi iš jo klausytojas laukia pirmiausia? Kad būtų taisyklingas — atitiktų darybos, kirčiavimo, tarties normas, kad būtų grynas, neužterštas, kad būtų vartojamas ta reikšme, kurią turi. Ir viskas? Ne. Jei pasirinko¬me oratoriaus, paskaitininko duoną, tai išėję į tribūną visuomet girdėkime nebylų klausytojo reikalavimą: jei nori, kad tave klausyčiau, tai „priversk" mane. Gebėk atsiliepti ne tik mano protui, bet ir jausmui, širdžiai, vaizduotei. [1]

Šiuolaikiniame pasaulyje tiesiog privaloma mokėti sėkmingai bendrauti ir nuolat save tobulinti. Žmonijos vystimosi tempai begaliniai, o su jais neatsilieka ir kintančios bendravimo priemonės. Yra daug galimybių parengti įsimintiną pranešimą. Viešoji kalba yra vienas iš verbalinio bendravimo būdų. Tai puiki galimybė perteikti auditorijai savo mintis, nuomonę ar tiesiog išdėstyti tam tikrą temą. Gebėjimas žodžiais pritraukti klausytoją yra pagrindinis jos tikslas. Dauguma esame susidūrę su kalbėjimu prieš auditoriją, jei ne – tai tikriausiai dar teks. Nereikia būti puikiai įvaldžiusiam oratorystės meno, kad pranešimas būtų puikus, tačiau tam tikras gudrybes verta žinoti. Yra begalė pasirengimo etapų , kurių visų neminėsime mūsų darbe, bet pasistengsime aptarti pačius svarbiausius.

Norėdami atskleisti viešosios kalbos rengimo ypatybes, mes užsibrėžėme sau tikslą – išsiaiškinti, kaip rengti viešąją kalbą.

Neturime lietuviško termino, sudarančio semantinę opoziciją žodžiui kalba, kai reikia įvardyti kalbėjimą klausytojams, todėl jas skirsime pridėdami pažyminį sakytinė, arba retoriniu aspektu tiksliau -viešoji kalba. Viešajai kalbai sakytinės kalbos terminas nors ir tinka, bet yra per platus, nes j jį įeina visos sakytinės kalbos formos, tarp jų radijo bei televizijos ir šnekamoji (arba buitinė) kalba. Kalbotyroje šnekamoji kalba vartojama sinonimiškai su sakytine ir suprantama kaip priešprieša knyginei kalbai. Viešąją kalbą vadindami sakytine, kad nebūtų painiojama su šnekamąja (buitine), turėsime galvoje viešąją kalbą kaip vieną iš bendrinės kalbos formų, tinkančią oficialiajai, o ne asmeninei komunikacijai. Ji nuo rašytinės (knyginės) kalbos skiriasi tik šiek tiek laisvesniu jos normų laikymusi ir paralingvistinėmis priemonėmis (balsas, intonacija, akcentai, gestai, mimika ir pan. ), kurių neturi rašytinis žodis.

Viešoji kalba ir jos rengimas. (2012 m. Kovo 17 d.). http://www.mokslobaze.lt/viesoji-kalba-ir-jos-rengimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 16:30