Viešojo administravimo problemos Lietuvoje


Viešojo administravimo skaidrės.

Įvadas. Tradicinis viešasis administravimas. Naujoji viešoji vadyba. Naujasis viešasis valdymas. Naujojo viešojo valdymo įgyvendinimas Lietuvoje. Įgyvendinimo problemos. Vietos savivaldos plėtra. Lietuvoje ir organizacijų veiklos. efektyvumas. Viešojo administravimo organizacijų veiklos efektyvumas. Veiksmai galintys paspartinti savivaldybių veiklos efektyvumo didėjimą. Karjeros vystymosi problema viešajame sektoriuje. Korupcija ir biurokratizmas Lietuvoje. Biurokratizmo problema Lietuvoje. Šiuolaikinės strateginio valdymo problemos. Išvados. Naudota literatūra.


Viešojo administravimo teorijos atsiradimą ir plėtotę lėmė ir tebelemia intensyvūs visuomenės modernizavimo procesai, pasireiškiantys tiek naujomis gyvenimo būdo demokratizavimo ir humanizavimo nuostatomis, tiek politinės, socialinės, ekonominės, technologinės raidos valdymo bei savireguliacijos tobulinimu, tiek ir sparčiai didėjančiais mokslo ir technikos pažangos tempais: visuomenės modernizavimo procesų intensyvumas sąlygoja būtinybę įvairiapusiškai tobulinti viešojo administravimo metodus, technologijas bei organizacines formas, o tai, savo ruožtu reikalauja teorinių apibendrinimų ir pagrindimų.

Viešojo administravimo teorijos plėtojimas ypač aktualus Lietuvos bei kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių sąlygomis: čia vykstantys transformacijų bei integracijos į europines ir globalines erdves procesai reikalauja esminių viešojo administravimo reformų bei kardinalių kokybinių viešojo sektoriaus raidos pokyčių.

Sprendžiant viešojo sektoriaus problemas (kaip energetinių išteklių tyrimas ir racionalaus jų panaudojimo; žmonių išteklių vadybos; kelių projektavimo, tiesimo bei jų priežiūros; mokesčių ir finansų administravimo), svarbiausias administravimo metodikos elementais laikomi: planavimas, biudžeto formavimas ir lėšų paskirstymas, viešųjų programų vertinimas, sprendimų priėmimas. Minėtos priemonės sudaro viešojo sektoriaus administratorių veiklos kasdienybę ir yra sėkmingos jų veiklos sąlyga.

Tikslas: Išanalizuoti iškilusias problemas su naujojo viešojo valdymo įgyvendinimu Lietuvoje

Tradicinio viešojo administravimo modelio formavimosi pradžia siejama XIX a. antroje pusėje prasidėjusia intensyvia industrializacija. Jau tada susiformavo požiūrio valstybės tarnautojus pagrindinės nuostatos išliko iki šių dienų. Šio modelio organizacijų tarnautojai turi paklusti vėberinės reikalavimų valstybės tarnautojų nuostatomis, kurių esmė- veiklos racionalumas, funkcinė specializacija ir hierarhiškumas. Buvo siekiamam kad šio tipo valstybės tarnyba bešališka viešųjų interesų gynėja bei stabilumo ir tęstinumo simboliu. Tačiau ir šio modelio viešojo administravimo sistemos atskirose valstybėse turėjo ir kai kurių skirtinų bruožų, susietų su teisės ir kultūros tradicijomis bei ekonominio ir socialinio išsivystymo lygiu. Daugelyje valstybių susiformavo valstybės tarnybos sistemos , kurių aukštesnio hierarhiškumo lygmens pareigūnai skiriami ar renkami atsižvelgiant į jų nuopelnus valdančiosioms partijoms , ir tokiu būdu šios tarnybos tapo gana politizuotos ir blokuojančios neutraliai kompetencijai.

Funkcijų valdymo požiūriu viešasis administravimas gali būti apibūdinimas šiomis pagrindinėmis nuostatomis:

Viešojo administravimo paslaugas turi teikti administratoriai , turintys menką asmens veikimo laisvę;

Administratoriai turi būti atsakingi demokratiškai išrinktiems politiniams lyderiams ;

Naujosios viešosios vadybos šalininkai metų iššūkį tradicinio viešojo administravimo

Tačiau naujoji viešoji vadyba nėra nuosekli viešojo valdymo doktrina, o greičiau skirtingų priemonių rinkinys. Pagrindinis dalykas, būdingas visiems naujosios viešosios vadybos doktrinos tipams – tradicinio administravimo kritika. Kitaip nei tradicinis administravimas, ji pagrįsta (tariamais) rinkos principais ir privačiojo sektoriaus vadybos perkėlimu į viešąjį sektorių.

Apibendrinant galime išvardinti naujojo viešojo valdymo principus, kurie sudaro naujojo viešojo valdymo esmę ir kurie orientuoti ne tik į valstybines institucijas – jie skatina įgyvendinti permainas ir nurodo gaires visoms viešojo sektoriaus organizacijoms:

1. Skatinanti valdžia: vairuoti, o ne irkluoti. Valdžia turi sudaryti sąlygas ir skatinti spręsti bei veikti kitus.

2. Bendruomenės valdžia: įgaliojimas, o ne tarnavimas. Kilus kokiai nors problemai, žmonės nesiima iniciatyvos, o laukia kol valdžia ją išspręs, todėl reikia siekti atiduoti sprendimą priėmimą bendruomenės organizacijoms.

3. Konkurencinė valdžia: paslaugų teikimas tampa konkurencinis. Visuomenė reikalauja daugiau ir kokybiškesnių viešųjų paslaugų. Paslaugų perdavimas privačioms ir ne pelno organizacijoms skatina konkurenciją, o tai didina efektyvumą, gerina gebėjimą reaguoti į pokyčius ir sukuria palankią aplinką inovacijoms.

4. Valdžia, kurios varomoji jėga – misija, o ne taisyklės. Taisyklės palengvina tarnautojų darbą, tačiau labai varžo naujovių atsiradimą ir sprendimų laisvę. Kontroliuojančios organizacijos tikrina kaip laikomasi taisyklių ir, jeigu kas nors daroma ne pagal taisykles, nors tai ir teisinga, ir efektyvu, tarnautojai gali būti baudžiami. Šiuo atveju sukuriamos papildomos taisyklės, kurios turi užkirsti kelią „neteisingam veikimui“. Tokiu būdu sukuriama tokia taisyklių sistema, kuri užblokuoja bet kokį veiksmą. Todėl skatinama pereiti prie misija, o ne prie taisyklėmis besivadovaujančių organizacijų. Taisyklės turi tik palengvinti misijos įgyvendinimų.

Viešojo administravimo problemos Lietuvoje. (2016 m. Gegužės 04 d.). http://www.mokslobaze.lt/viesojo-administravimo-problemos-lietuvoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 11:44