Viešojo administravimo sistemų konspektas


Viešojo administravimo konspektas. Sisteminė analizė viešojo administravimo studijose. Viešojo administravimo disciplina socialinių mokslų kontekste. Kad mokslas „ įvyktų “ reikia iškelti spėjimą apie ką nors ir patikrinti ar praktikoje tas spėjimas pasitvirtins. Mokslinis žinojimas remiasi išankstinėmis žiniomis apie tai kaip kažkas turėtų būti. Geriausia institucija suprasti kaip normų sistemas , kurios mums leidžia suprasti kaip elgtis aplinkoje. Taigi institucijos egzistavimas nebūtinai siejasi su organizacijos egzistavimu. Institucijų stabilumas ir kaita gali būti labai įvairi jos gali gyventi nuo tūkstantmečių iki dešimtmečių. Institucijos gali prieštarauti viena kitai ir vienos gali išstumti kitas. Lietuvoje 2010 skiriamos šešios mokslų sritys Menai , Humanitariniai , Socialiniai , Fiziniai , Biomedicininiai , Technologiniai. Sistemų samprata. Leidžia kitiems tyrėjams plėtoti kitų jau pradėtus darbus. Von Bertalanfy. Sistema gali būti bet kuris daiktas turintis ypatingus ryšius tarp savo vidinių elementų posistemių. Vidiniai ryšiai. Iš paprastesnių susidaro sudėtingesnės sistemos. Čia kompleksiškumas suprantamas kaip vis didesnis sistemos nestabilumas , atvirumas aplinkai ir visos sistemos nepanašumas į jos pavienes dalis. Dažniausiai reiškia naujų valdymo lygmenų sistemoje atsiradimą ir vidinių santykių standartizaciją. Grįštamasis ryšys. Sisteminės analizės modelis. Grįžtamuoju ryšių. Biurokratija , kaip sistema ir viešojo administravimo tyrimų objektas. Biurokratinis valdymas yra būdingas daugeliui organizacijų , ypatingai didelių. Viešasis administravimas yra tinkamas tik tada , kai veikia pagal demokratinio valstybės valdymo reikalavimus. Demokratinis. Būdingas komandavimas ir būtinas įsakymų vykdymas neabejojant jų teisingumu.


Aptariami teoriniai sisteminės analizės taikymo aspektai viešojo administravimo disciplinoje. Sistemų teorija yra siejama su tiksliaisiais mokslais, tačiau jos idėjos yra stebėtinai panašios antikos graikų filosofijos tradicijoje egzistavusiam dialektiniam tiesos ieškojimo mechanizmui. Nepaisant to, kad sistemų teorija buvo suformuluota gamtamoksliuose, ji kaip teorinė prieiga susilaukė didelio dėmesio (ir kritikos) ir kitose akademinėse srityse. Viešojo administravimo disciplinos genezė negali būti suvokta be jos politinio ir akademinio konteksto. Skirtinguose pasaulio regionuose, egzistuojant skirtingoms politinėms ir akademinėms aplinkybėms samprata apie tai kas yra viešasis administravimas stipriai varijuoja. Tik išsiaiškinus šių variacijų reikšmes ir priežastis įmanoma įprasminti skaitomą literatūrą siekiant jos teikiamas prielaidas ir išvadas pritaikyti atliekant savarankišką ir kritišką jų vertinimą bei taikymą originaliuose tyrimuose.

Mokslą dažnai norima suvokti kaip kažką (instituciją ar procesą) kurio metu galima gauti objektyvias žinias apie realybę. Žvelgiant į mokslą kaip į procesą šis aiškinimas yra palyginus nesudėtingas. Kad mokslas „įvyktų“ reikia iškelti spėjimą apie ką nors ir patikrinti ar praktikoje tas spėjimas pasitvirtins. Šis labai abstraktus apibrėžimas gali būti iliustruotas tokiu pavyzdžiu. Yra žinoma, kad sugedęs kavos aparatas atiduodamas grąžą ją išmeta ant žemės, tačiau šio gedimo nematyti iš išorės. Taigi galima kelti spėjimą, kad perkantieji kavą visada turės pasilenkti iki žemės jei į aparatą neįmes tikslios sumos. Spėjimas, dar vadinamas hipoteze, remiasi aukščiau paminėtu nuasmenintu žinojimu. Šis žinojimas visada yra kažkieno sąmonėje, mokslo kontekste jį galime laikyti mokslininku (arba tyrėju). Mūsų aptariamoje situacijoje žinojimas remiasi stebėjimu, tačiau akivaizdu, kad vien jo nepakanka. Priežasčių kodėl aparatas meta pinigus ant žemės gali būti įvairių. Panagrinėkime štai tokią: aparato dizaineris jį tyčia sukūrė taip, kad jis mestų grąžą ant žemės. Taigi kyla klausimas, kaip spėjikas (mokslininkas) žino, kad aparatas sugedęs? Atsakymas nėra labai paprastas, tačiau šio dėstomojo dalyko kontekste gali būti paaiškintas kaip tai, kad Dalykų nustatymas kaip turėtų būti nėra stebėjimo, bet mastymo rezultatas (mokslo kontekste šį procesą galime vadinti teorijų kūrimu). Net paprasčiausiam spėjimui reikia turėti susikūrus milžinišką teorinių prielaidų visumą. Pamąstykime, ar gebėtų pirmykštis žmogus, ar net XIX a. lietuvis suvokti, kad aparatas sugedęs vien remdamasis stebėjimu, kad pinigai iš jo iškrenta ant žemės. Visų tų prielaidų mokslininkas negali patikrinti, jis remiasi „savaime suprantamais“ dalykais kad kurtų savo hipotezes. Tos savaime suprantamybės sudaro mūsų kultūrą, o mokslo kontekste specializuotas žinias, kurios sudaro pagrindą stebėjimui užtikrina mokslas, kurį reikėtų suvokti kaip instituciją. Institucijos terminą daug kas dažnai tapatina su organizacija (turinčia kažkokias ypatingas savybes). Tačiau tapatinti institucijos su organizacija (bent jau konkrečia) nederėtų. Tiesa, kad institucijos visada turi savo organizacines formas, nors dažnai jos gali išryškėti tik kriziniais atvejais. Tačiau geriausia institucija suprasti kaip normų sistemas, kurios mums leidžia suprasti kaip elgtis aplinkoje. Pavyzdžiu galime pasirinkti šeimą. Šeima neegzistuoja kaip viena organizacija, tai yra organizacinė forma (pačių šeimų pasaulyje yra milijardai). Šios institucijos tikslas skirtingose kultūrose gali būti įvairialypis: turto paskirstymas, vaikų auginimas, emocinio saugumo užtikrinimas. Kad šeima, būtų laikoma šeima gali reikėti tam tikrų formalių įrodymų (bažnyčios ar valstybės pripažinimo), o gali ir nereikėti (pvz. tėvų sutikimas laikyti kartu gyvenančius vaikus šeima daugelyje kultūrų laikomas svarbesniu nei kokių nors formalių institucijų pripažinimas). Kartais kai visuomenėje egzistuoja nuostata, tačiau kadangi visi jos laikosi nėra poreikio kurti organizacijų užtikrinti tam laikymuisi, tačiau atsiradus kitaip besielgiantiems atsiranda staigus, kad ir neformalus pasipriešinimas. Geras to pavyzdys gali būti laikomas didelės visuomenės dalies viešas nepritarimo gėjų gyvenimo būdui parodymas demonstracijose. Visuomenėje gali nebūti formalių organizacijų skirtų kovoti prieš „kitokį“ gyvenimo būdą, tačiau jei atsiranda norinčių viešai pareikšti, kad egzistuoja kitaip manantys, šie žmonės visada susidurs su pasipriešinimu. Institucijų stabilumas ir kaita gali būti labai įvairi: jos gali gyventi nuo tūkstantmečių iki dešimtmečių (Williamson 2000). Tačiau aišku viena, kad institucijos gali prieštarauti viena kitai ir vienos gali išstumti kitas: pasitelkiant šeimos pavyzdį, pakeičiant gyvenimą susituokus bažnyčioje į gyvenimą „susimetus“ arba pereinant prie vienišos motinos gyvenimo būdo. Mokslas kaip ir bet kuri kita institucija pasižymi tomis pačiomis savybėmis. Kadangi mokslininkas negali įvertinti visų savo prielaidų kaskart atlikdamas tyrimą, jis priverstas pasikliauti ankščiau suskurtomis mokslo žiniomis jų netikrindamas. Tačiau moksle dažnai irgi egzistuoja prieštaraujančios prielaidos, akademiniai ginčai ir kita. Šią problemą mokslininkas apeina veikdamas jo pasirinktoje „paradigmoje“, „tradicijoje“ ar „mokykloje“. Dažnai savo organizacijoje mokslininkas turi bendraminčių, tačiau gali turėti ir priešininkų tiek tarp kolegų, tiek kitose organizacijose. Vėlgi nei paradigmos nei tradicijos negali būti lengvai siejamos su viena kuria organizacija (nors tai yra įmanoma). Istoriškai, mokslo disciplinos vystėsi ne remdamosi kažkokiais abstrakčiais pamąstymais, bet atsiliepdamos į tam tikrų socialinių jėgų poreikius. Štai universitetuose Europoje nuo pat jų plėtros pradžios, kuri pradžioje buvo bažnyčios prerogatyva, egzistavo teologijos disciplina atskira nuo filosofijos.

Viešojo administravimo sistemų konspektas. (2015 m. Birželio 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/viesojo-administravimo-sistemu-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 08:58