Viešojo sektoriaus ekonomikos kursinis darbas


Ekonomikos kursinis darbas.

Įvadas. Teorinė dalis. Valstybės mokesčių sistema. Valstybės išlaidos. Darbo užmokestis ir pensijų sistema. Socialinė apsauga. Praktinė dalis. Estijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos. Estijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos išlaidos. Estijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos darbo užmokestis. Estijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos socialinė apsauga. Išvados. Literatūra.


Temos aktualumas. Nuo pat senų laikų, valstybių finansines sistemas sudarė mažiausiai dvi grandys: valstybių finansai (biudžetas) ir vietiniai finansai. Valstybė, pasitelkdama minėtąsias finansines grandis, sprendžia šalyje keliamus politinius uždavinius, vykdo krašto ekonominę bei socialinę politiką. Kaip žinoma, valdžia nieko negamina ir neparduoda, nekuria piniginių vertybių, tačiau kiekvienais metais turi išleisti didžiules pinigines sumas negamybinėms funkcijoms: krašto gynybai ir valstybės valdymo aparatui išlaikyti, atsargoms sudaryti ir įvairių rūšių prekėms bei paslaugoms pirkti, pencijoms ir palūkanoms už paskolas mokėti. Kad galėtų valdyti ir išsilaikyti, atlikti jai keliamas funkcijas, parodyti reikiamą rūpinimąsi ir paramą skurstantiems bei socialiai skriaudžiamiems gyventojų sluoksniams, centrinė ir vietinė valdžia įvairiais mokesčiais ima iš žmonių atitinkamas materialines gėrybes. Kadangi, Lietuva yra ES narė, yra pravartu žinoti ir kitų ES narių mokesčių sistemas bei viešojo sektoriaus funkcijas.

Darbo metodai: Darbas paruoštas analizės metodu, kurio pagalba nagrinėjamos mokesčių sistemos bei viešojo sektoriaus funkcijos.

Progresiniai (didėjant apmokestinamai sumai, t.y. pajamoms, atitinkamai didėja ir mokesčio tarifas — daugiau uždirbi, didesnius mokesčius moki);

Proporciniai (didėjant apmokestinamai sumai, mokesčio tarifas išlieka nepakitęs, t.y. pastovus);

Valstybės mokesčių sistemoje dažnai išskiriamos dvi mokesčių grupės pagal apmokestinimo būdą: tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.

Tiesioginiai mokesčiai turi tiesioginius adresatus, t.y. fizinius ir juridinius asmenis, gaunančius pajamas ir turinčius turtą, pavyzdžiui, turto pajamų mokestis;

Kolektyvinio vartojimo prekių gamyba/tiekimas (kelių, tiltų, kanalų tiesimas, uostų statyba bei šių objektų priežiūra ir palaikymas. Vartojime jos paprastai yra komercinio pobūdžio. Dėl išorinių efektų atsiranda sankirta tarp privačių ir visuomeninių vertybių.

Karinės išlaidos, užtikrinančios valstybės egzistavimą, jos teritorijų apsaugą, suverenumą bei santvarką;

Siekiant atskleisti darbo užmokesčio esmę, būtina išanalizuoti darbo užmokesčio sampratą, struktūrą, funkcijas bei išorinius ir vidinius veiksnius, įtakojančius darbo užmokesčio dydį, kurie sudaro pagrindą darbo užmokesčio diferencijavimui. Darbo užmokesčio diferenciacija – tai pajamų nelygybė, jų dydžio skirtumas tarp visuomenės įvairių socialinių sluoksnių ir grupių, lemianti socialinę nelygybę (Lazutka, R 2004).

Skirtingi autoriai pateikia skirtingą darbo užmokesčio struktūrą. A. Kalinina (1997), siūlo darbo užmokestį skirstyti į bazinį, kintamą, netarifinį. I. Bučiūnienė (1996), pateikia tokią klasifikaciją: tiesioginis, netiesioginis, susijęs su įmone ir netiesioginis natūrinis. Tuo tarpu B. Martinkus ir kt. (2006), atlyginimą už darbą skirsto į pastovų, kintamą, premijas.

Anot I. Mačernytės - Panomariovienės (2003) atstatomosios funkcijos pavadinimas kilo iš termino „darbo jėgos atstatymas“. Svarbiausias darbo užmokesčio tikslas – atkurti sugebėjimą dirbti. Pirmiausia turi būti kompensuoti būtini paprasto nekvalifikuoto darbo pragyvenimo kaštai, antraip dirbantis asmuo negalėtų normaliai funkcionuoti. Todėl čia svarbiausią įtaką, autorės teigimu, turi valstybės nustatytas minimalus darbo užmokestis. Autorės nuomone, normaliomis sąlygomis, darbo jėga atkuriama ne tik patenkinant fiziologinius, bet ir sudarant patenkinamas sąlygas darbuotojų kvalifikacijai kelti bei kūrybiniam potencialui plėtoti.

Remiantis Danny Pieters, socialinę apsaugą galime apibrėžti kaip visumą priemonių, kurių dėka sukuriamas solidarumas tarp žmonių, kurie neteko darbo pajamų arba turėjo ypatingų išlaidų. Kiek kitokį šios sąvokos apibrėžimą pateikia Berghmanas. Jo teigimu, socialinė apsauga yra žmogaus apsauga nuo žalos jam pačiam. Lietuvių autoriaus Arvydo Guogio nuomone, „socialinės apsaugos sistema – tai valstybės nustatytų socialiniųekonominių priemonių visuma, kuri negalintiems apsirūpinti iš darbo šalies gyventojams, sąlygoja reikalingas lėšas ir paslaugas“.

Senatvės pensijų sistema – tai viena iš svarbiausių socialinio draudimo posistemių, kurios tikslas – perskirstyti gyventojų pajamas ir išlaidas. Pastarųjų dešimtmečių demografinė, ekonominė, socialinė situacija lėmė tai, kad senatvės pensijų sistemos modeliavimas turi apimti įvairius finansavimo ir išmokų mokėjimo būdus. Dėl to, siekiant užtikrinti senatvės pensijų sistemos efektyvumą, vis dažniau teigiama, kad senatvės pensijų sistema turi remtis kelių pakopų principu, o jų valdymas būtų paskirstytas tarp viešo ir privataus sektorių.

  • Ekonomika Kursiniai darbai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 30 puslapių (5717 žodžių)
  • Universitetas
  • Ekonomikos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 436 KB
  • Viešojo sektoriaus ekonomikos kursinis darbas
    10 - 8 balsai (-ų)
Viešojo sektoriaus ekonomikos kursinis darbas. (2016 m. Balandžio 20 d.). http://www.mokslobaze.lt/viesojo-sektoriaus-ekonomikos-kursinis-darbas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 22:30