Viešojo sektoriaus problemos Belgijoje


Viešojo administravimo kursinis darbas.

Įvadas. Teorinė dalis. Viešasis sektorius. Ekonominiai rodikliai. Bendrasis vidaus produktas (BVP). Infliacija. Nedarbas. Importas. Eksportas. Mokesčių sistema. Valstybės pajamos ir išlaidos. Valstybės skola. Praktinė dalis. Belgijos bvp. Infliacija Belgijoje. Belgijos nedarbo lygis. Belgijos ekonomika. Importas ir eksportas. Belgijos viešasis sektorius. Belgijos mokesčių sistema. Belgijos pajamos ir išlaidos. Valstybės skola. Išvados. Literatūros sąrašas. Priedai.


Viešasis sektorius yra svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime, nes kiekvienas su juo susiduria: švietimas ar sveikatos apsauga yra svarbi kiekvienam žmogui. Labai svarbu įsigilinti ir spręsti viešojo sektoriaus problemas. Jas išsiaiškinus, suradus atsiradimo priežastis ir kodėl ji išlieka galima ir privaloma ieškoti sprendimo būdų. Laiku jas radus įmanoma jas įveikti.

Kursinio darbo tikslas:

Išnagrinėti viešojo sektoriaus problemas Belgijoje.

Darbo uždaviniai:

2. Pristatyti pasirinktą valstybę ir išanalizuoti Belgijos ekonominius rodiklius.

4. Atlikti valstybės mokesčių sistemos analizę, išnagrinėti pajamų ir išlaidų dinamiką.

Pagrindiniai darbe taikyti metodai: statistinė analizė, lyginamoji analizė, literatūros analizė.

1. Bendriausias viešojo sektoriaus apibūdinimas – vyriausybės veikla ir jos pasekmės.

4. Reguliavimas - viešasis sektorius sprendžia natūralios monopolijos, išorinių poveikų ir netobulos informacijos problemas.

Bendrasis vidaus produktas (BVP) – per tam tikrą laikotarpį šalyje sukurtų visų galutinių prekių ir paslaugų vertė, išreikšta rinkos kainomis. BVP rodiklis paprastai išreiškia kalendorinio ketvirčio ar metų gamybinius rezultatus ir skaičiuojamas pinigine išraiška. Taip yra dėl to, kad pinigai yra vienintelis mato vienetas, leidžiantis kainų pagalba įvertinti skirtingų prekių vertes ir jas susumuoti apskaičiuojant BVP. BVP apskaičiuoti galima trimis skirtingais būdais:

Pirmojo metodo esmė pasireiškia tuo, kad siekiant išvengti daugkartinės tarpinių produktų apskaitos į BVP rodiklį įtraukiama ne firmos parduodamos prekės kaina, o firmos sukurta nauja vertė, kuri neapima sąnaudų šiai naujai vertei sukurti.

Kiti du BVP skaičiavimo metodai yra pagrįsti praktine taisykle: išlaidos ir pajamos yra dvi to paties sandorio pusės. Šios taisyklės taikymas BVP apskaitoje reiškia, kad pirkėjo išlaidos visoms šalyje pagamintoms prekėms įsigyti turi būti lygios gamybos veiksnių savininkų pajamoms, gautoms tas prekes pardavus.

Analizuojant ekonominio augimo augimo veiksnius ir tendencijas iškilo būtinybė tarpusavyje palyginti atskirų periodų bei šalių makroekonominius nacionalinio produkto rodiklius. Tam reikia pašalinti kainų poveikų šių rodiklių absoliutiems dydžiams, todėl yra skaičiuojami nominalus ir realus BVP:

Nominalusis BVP – visų per ataskaitinį laikotarpį šalyje pagamintų galutinių prekių ir paslaugų vertė apskaičiuota faktinėmis kainomis. Nominalaus BVP pokytį sąlygoja dvi priežastys: 1. Keičiasi prekių ir paslaugų gamybos apimtis. 2. Keičiasi rinkos kaina. Praeito ir einamojo laikotarpio nominalaus BVP palyginimas tarpusavyje pilnos informacijos apie šalies ekonomikos tendencijas neteikia, nes nežinoma, kokią dalį einamojo laikotarpio sąlygojo kainų kitimas. Išvengti šio trūkumo naudojamas realaus BVP rodiklis. Realusis BVP – visų per ataskaitinį laikotarpį šalyje pagamintų galutinių prekių ir paslaugų vertė apskaičiuota bazinėmis pasirinktų metų kainomis.

Dvidešimtajame amžiuje infliacija tapo įprastu reiškiniu ir viena iš didžiausių ekonominių problemų. Kainos didėdavo, tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais ir skirtinguose regionuose.

Pagal infliacijos mastą arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji infliacija, šoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija. Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Pasak ekonomistų, ši infliacija gali siekti 3-7% per metus, o esamu metu 1-3%, todėl pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta. Šoliuojančioji infliacija – infliacija, kai kainos kyla staiga, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Kainų kilimas tokiu atveju gali siekti 25-30% per metus. Hiperinfliacija – infliacija pasižyminti ypač dideliais tempais. Tokia infliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50% per mėnesį, Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys, yra užfiksuota tik 15 jos atvejų.

Struktūrinis nedarbas – nedarbas, kai darbo jėgos kvalifikacija ir ir geografinis pasiskirstymas neatitinka darbo sferoje keliamų kvalifikacinių reiklavimų.Technologiniai pokyčiai gamyboje įtakoja tai, kad vienų ar kitų profesijų poreikis mažėja. Struktūrinis nedarbas – sudėtingesnė nedarbo problema, nes jis trunka ilgai ir sukelia rimtas darbo jėgos perkvalifikavimo problemas. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosiosios vietos nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu.

Viešojo sektoriaus problemos Belgijoje. (2016 m. Balandžio 17 d.). http://www.mokslobaze.lt/viesojo-sektoriaus-problemos-belgijoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 10:24