Viešojo valdymo reformų procesai


Vadybos namų darbas.

Įvadas. Viešojo valdymo reformų teoriniai aspektai. Viešojo valdymo reformos samprata ir tikslai. Viešojo valdymo reformos įgyvendinimas ir vertinimas. Lietuvos aukštojo mokslo reforma. Lietuvos aukštojo mokslo reformos raida. Lietuvos aukštojo mokslo reformos vertinimas. Lietuvos telekomo privatizacija. „Lietuvos telekomo“ privatizavimo raida ir vertinimas. Išvados. Literatūros ir šaltinių sąrašas.


Pastaraisiais metais daugelis pasaulio valstybių išgyveno reikšmingas permainas, kurioms darė įtaką naujai besiformuojančios politinės, socialinės, ekonominės ir technologinės sąlygos. Tai skatino valstybes imtis tam tikrų reformų.

Lietuvai, atkūrus Nepriklausomybę, buvo būtina iš esmės reformuoti viešąjį valdymą. Lietuvoje vykdytos ir vykdomos reformos iš esmės pakeitė valstybės vaidmenį ne tik šalies ekonomikoje, tačiau ir politiniame bei socialiniame gyvenime. Pertvarkant viešąjį valdymą, pasikeitė įstatymai, valstybinių institucijų funkcijos, įmonių valdymo metodai. Taip pat stipriai pasikeitė ir nuosavybės formos bei švietimo sistema.

Daugelis vykdomų reformų Lietuvoje vertinamos prieštaringai. Keičiantis visuomenei, politiniams ir ekonominiams veiksniams atsiranda didelis poreikis modernizuoti valstybės valdymo sistemą. Tačiau ne visuomet reformų įgyvendinimas būna sėkmingas, kadangi reformų įgyvendinimas vertinamas laiko perspektyvoje. Šiuolaikiniame, besikeičiančiame visuomeniniame, politiniame, ekonominiame ir socialiniame gyvenime vykdoma reforma po kelerių metų gali tapti visiškai nereikalinga arba dar labiau bloginanti prieš tai buvusią padėtį.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, pats žodis reforma aiškinamas, kaip pertvarkymas, pertvarka, pakeitimas. Tačiau viešajame valdyme šis žodis turi šiek tiek kitokią reikšmę.

Kaip teigia A. Tumėnas (2010), reforma yra bandymas sukelti pageidaujamus pokyčius, tačiau tokie pokyčiai gali ir neįvykti, nes ilgainiui gali išryškėti, kad valdymo modelis iki reformos buvo veiksmingesnis. Taip pat autorius teigia, kad reformą dažniausiai tapatinama kaip valdančiosios posistemės veiksmai, kuriais siekiama sukurti planuojamus ar vairuojamus pokyčius, kuomet jau sukurtos sistemos tobulinimo procesas vykdomas atsižvelgiant į šiandienos poreikius. Kita vertus, kai kurie pokyčiai gali atsirasti be valdančiosios posistemės sąmoningo įsikišimo.

Jan-Erik Lane (2001) viešojo valdymo reformą apibūdina kaip tikslingus pokyčius viešojo sektoriaus organizacijų struktūrose ir procesuose, kurie reikalingi tam, kad tiek struktūriniai, tiek ir procesiniai pokyčiai įtakotų geresnį valdymą. Jan-Erik Lane (2001) išskiria tris pagrindinius tokių reformų tikslus: efektyvumas, lygybė ir taupymas.

Pasak E. Backūnaitės (2006), siekiant realizuoti reformų tikslus, valstybių valdymo praktikoje reformuotini elementai yra: viešojo sektoriaus išlaidų sistema, personalo valdymas, vykdomosios valdžios organizacinė struktūra bei valdžios atliekami vaidmenys ir viešosios politikos apimtis.

Ch. Pollitt ir G. Bouckaert (2003) išskiria keturias pagrindines strategines viešojo sektoriaus reformų galimybes:

3. Diegti kuo daugiau iš privataus sektoriaus „pasiskolintų“ metodų (sistemos marketizavimas), bet tuo pačiu išlaikyti administravimo ir teisinę sistemas. Tai daroma siekiant padidinti viešojo sektoriaus efektyvumą, padėti jam pačiam daugiau uždirbti, per tarpusavio konkurenciją užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, kad būtų kuo geriau patenkinti piliečių kaip vartotojų poreikiai.

E. Backūnaitė (2006) teigia, kad vertinant administracinių reformų viešajame sektoriuje panašumus ir skirtumus, juos lemia:

Apibendrinant, galima būtų teigti, kad reformų įgyvendinimui didelę įtaką turi šalies išsivystymas ir valstybės tarnautojų kompetencija. Taip pat reformos įgyvendinimui būtina turėti aiškią, vienpusišką ir nuoseklią viešojo valdymo reformos koncepciją. Tik tuomet, kai žinomas reformos tikslas ir strategija, įgyvendinimo procesą galima skaidyti į nuoseklius etapus. Vertinant reformas, svarbu pavesti tai atlinkti kompetentingiems asmenims ar institucijoms. Taip pat labai svarbu tiek įgyvendinant reformas, tiek jas vertinat, atsižvelgti į laiko rodiklį, nes pačios reformos sėkmė ar nesėkmė išryškėja tik praėjus tam tikram laikotarpiui.

Pasak Želvio ir Žilinskaitės (2004), jei iki Nepriklausomybės atgimimo aukštąjį universitetinį išsilavinimą buvo galima įgyti tik Vilniaus universitete, tai dabar universitetinio išsilavinimo galimybės gerokai prasiplėtė. Ypač reikšmingas regioninių – Šiaulių ir Klaipėdos – universitetų sukūrimas. Labai svarbu tai, kad trikopės studijų sistemos įvedimas leido priartinti Lietuvos aukštojo mokslo modelį prie vakarietiškojo, palengvino studentų mainus ir tarptautinių diplomų pripažinimą. Tačiau autoriai pabrėžia, kad dalis universitetais tapusių specializuotų aukštųjų mokyklų patiria sunkumų suteikdamos studentams kokybišką universitetinį išsilavinimą. Stokojama tradicijų, patirties, silpnos kai kurios naujos įsteigtos katedros. Autoriai išreiškia abejones, ar ne per daug Lietuva turi universitetinių aukštųjų mokyklų, ypač turint omenyje, kad kai kurios iš jų yra santykinai nedidelės. Jų manymu, būtų tikslingiau, kai kurias universitetines aukštojo mokslo įstaigas sujungti, pavyzdžiui, kaip buvo sujungtos kolegijomis tapusios aukštesniosios mokyklos. Kita problema – universitetų ir kolegijų dermės stoka. Kyla problemų ir dėl studijų kolegijose kokybės. Prie tuometinių problemų, autoriai įvardino ir tai, kad ne visi kolegijų dėstytojai atitinka aukštojo mokslo darbuotojams keliamus reikalavimus, o pasiekti juos per sąlygiškai trumpą tam skirtą laiką gali būti sudėtinga.

  • Vadyba Namų darbai
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • Vaida
  • 15 puslapių (4196 žodžiai)
  • Universitetas
  • Vadybos namų darbai
  • Microsoft Word 44 KB
  • Viešojo valdymo reformų procesai
    10 - 3 balsai (-ų)
Viešojo valdymo reformų procesai . (2017 m. Birželio 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/viesojo-valdymo-reformu-procesai.html Peržiūrėta 2017 m. Gruodžio 17 d. 13:58