Viešosios kalbos sakymo ypatumai


Lietuvių referatas.

Įvadas. Viešojo kalbėjimo samprata. Viešosios kalbos bruožai. Viešosios kalbos turinio logika. Viešosios kalbos komponavimo būdai. Viešųjų kalbų sakymo būdai. Ekstralingvistiniai elementai. Teisminės kalbos. Teismų kalbų rengimo etapai. Teisminės kalbos struktūra. Dažniausiai teisininkų daromos klaidos. Išvados. Literatūros sąrašas.


Darbo tikslas – aptarti viešosios kalbos sakymo ypatumus.

Darbo uždaviniai:

Apibūdinti viešosios kalbos sampratą ir sakymo ypatumus.

Aptarti teismines kalbas bei dažniausiai teisininkų daromas klaidas.

Nagrinėjant rašto darbo temą, remiamasi specialistų literatūros šaltiniais, aptariami tiek bendri viešosios kalbos ypatumai bei bruožai, tiek tie, kurie yra būdingi teisininkams.

Sąvoka viešasis kalbėjimas gali būti suvokiama gana plačiai. Tai ir kalbėjimas auditorijai paskaitos metu, ir oficialios kalbos, pavyzdžiui, teisme ar Seime, masinė komunikacija per radiją ir televiziją, kai informacija pasiekia klausytoją netiesiogiai, o radijo bangomis. Retorikoje terminas viešasis kalbėjimas arba viešoji kalba apibrėžiamas kaip dvišalė komunikacija. Tačiau tai nėra dialogas, nors šiame procese dalyvauja ir kalbėtojas (oratorius), ir klausytojai (auditorija). Bene svarbiausias viešosios kalbos požymis – tai tiesioginis kontaktas tarp kalbėtojo ir klausytojų, tarp kurių užsimezga grįžtamasis ryšys.

Svarbiausias tokios kalbos skiriamasis bruožas – tiesioginis kontaktas. Kalbėtojas ir klausytojas susiduria akis į akį. Be to, iš anksto yra numatyta konkreti vieta (auditorija, salė), sutartas laikas.

Nors kalbėtojas kalba monologu, neįmanoma nepastebėti klausytojų reakcijos arba grįžtamojo ryšio: klausytojai reaguoja į sakomą tekstą, rodo susidomėjimą arba nepasitenkinimą, tai paryškina savo judesiais, gestais ir pan. Po ortatoriaus kalbos gali užsimegzti dialogas tarp kalbėtojo ir klausytojų. Taigi tiesioginis ryšys su klausytojais ir sąlygoja grįžtamąjį ryšį.

Viešoji kalba dar išsiskiria ir tuo, kad jai būtina pasiruošti iš anksto. Oratorius žinodamas progą ir temą, kuria reikės kalbėti, parengia kalbos tekstą, numato kalbėjimo tikslą. Be to, viešajai kalbai būdinga tam tikra kompozicinė struktūra ir išdėstymas.

Viešoji kalba priklauso oficialiajam kalbėjimo stiliui, todėl ji dar apibūdinama kaip sakytinė kalba. Tačiau ją reikėtų skirti nuo šnekamosios (buitinės), kuri vartojama asmeniniam bendravimui kasdinėje, neoficialioje aplinkoje (pvz., šeimoje, su draugais). Gana dažnai ruošiantis kalbai tekstas užrašomas, tačiau tokie tekstai nelaikomi rašytine kalba, nes jie vis vien pasakomi žodžiu arba perskaitomi (pvz., teisminė advokato kalba, moksliniai pranešimai) susirinkusiai auditorijai, todėl atitinka sakytinės viešosios kalbos apibrėžimą ir sampratą. Be to, viešoji kalba sakoma bendrine kalba, turi būti laikomasi kalbos kultūros ir stiliaus reikalavimų. Nuo rašytinės kalbos ji skiriasi tuo, kad jai daro įtaką ekstralingvistiniai elementai: laikysena, mimika, gestai, taip pat gyvas kontaktas su auditorija.

Problemos pažinimas. Rengdamasis kalbai kalbėtojas turėtų išsiaiškinti problemą, t.y. bendresnę temą, į kurią įeina konkreti tema. Labai svarbu, kad ir pačiam oratoriui ta tema būtų suprantama, įdomi ir aiški. Rengiantis kalbai, reikalinga surasti papildomos informacijos, įdomių faktų, detalių, palyginti skirtingų autorių mintis, pateikti priešingą nuomonę, parinkti citatų. Labai svarbu pasižymėti savo mintis, argumentus ar išvadas. Vėliau surinkta informacija susisteminama, išrenkama tai, kas svarbiausia.

Temos formulavimas. Tema suformuluojama jau žinant kalbos apimtį, auditoriją, kuriai bus kalbama, ir kitas aplinkybes. Pati formuluotė turi būti daug pasakanti, sudominanti klausytoją, turėtų nurodyti gaires, apie ką bus kalbama. Pavadinimas neturėtų būti labai moksliškas ir ilgas, nes tai atbaido klausytojus. Geriau temą suformuluoti trumpai, šmaikščiai, kad klausytojas užsidegtų noru sužinoti daugiau. Kalbėjimo tema neturi būti išplėsta ir apimti daug aspektų, griausia, kai kalbama vienu klausimu, bet išsamiau, tokiu būdu išvengiama paviršutiniškumo ir nereikalingo blaškymosi. Temos pavadinimas dažnai būna svarbiausias visos kalbos klausimas, teiginys ar pagrindinė mintis.

Pagrindinė mintis. Pagrindinė visos kalbos mintis gali būti pasakoma vienu sakiniu. Gana dažnai ji sutampa su kalbos ar pranešimo pavadinimu. Rngiantis kalbėti, visą kalbą reikėtų pabandyti sutraukti į vieną sakinį – pagrindinę mintį. Tokiu būdu kalba visada bus kreipiama į vieną tikslą ir taip išvengiama painiojimosi, nenukrypstama į šalutinius ne tokius reikšmingus dalykus.

  • Lietuvių kalba Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 15 puslapių (3586 žodžiai)
  • Lietuvių referatai
  • Microsoft Word 45 KB
  • Viešosios kalbos sakymo ypatumai
    10 - 7 balsai (-ų)
Viešosios kalbos sakymo ypatumai. (2016 m. Gegužės 02 d.). http://www.mokslobaze.lt/viesosios-kalbos-sakymo-ypatumai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 09:41