Viešosios kalbos samprata


Pedagogikos konspektas. Viešosios kalbos samprata. Viešosios kalbos apibrėžimas. Viešųjų kalbų rūšys ir stilius. Kalbos pagal parengimo ir sakymo būdą. Kalbos pagal tematiką ir oratoriaus veiklos sritį.


Taigi viešoji kalba yra oratoriaus monologas tam tikra tema, skirtas iš anksto organizuotai klausytojų grupei. Ji sakoma tiesiogiai su jais kontaktuojant konkrečioje vietoje, tam tikra proga, nustatytu laiku. Tiesioginis oratoriaus kontaktas su klausytojais, dėl kurio atsiranda vadinamasis grįžtamasis ryšys, ir yra retorinės komunikacijos specifika, svarbiausias viešosios kalbos požymis, skiriantis šią sakytinės kalbos formą ne tik nuo asmeninės, bet ir nuo masinės garsinės (pavyzdžiui, nuo radijo ir televizijos) komunikacijos formų. Sakydami, kad viešoji kalba yra monologas, į jos sąvoką neįtraukiame savarankiškų dialogo formų – diskusijos, interviu, disputo, polemikos. Šios formos čia minimos ne autonomiškai, o tik kaip viešųjų kalbų priedas, dažniausiai jų tęsinys – vyksmas oratoriui baigus kalbėti. Nors pokalbis yra viešųjų kalbų užribyje, vis dėlto kalbėtojas turi būti gerai susipažinęs su dialogo technika ir taktika, nes šis slypi pačioje retorikos prigimtyje ir visokiomis retorinėmis priemonėmis spraudžiasi į monologą, gyvina jį, atkreipia klausytojų dėmesį. Ypač ryškiai dialogas jaučiamas tada, kai oratorius mėgina įtikinti, atremti esamo ar įsivaizduojamo priešininko argumentus. Tikrasis (ne tariamas, ne mintinis) dialogas su klausytojais paprastai vyksta po viešosios kalbos. Pavyzdys galėtų būti pokalbio žanro paskaita.

  • Pedagogika Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 4 puslapiai (1038 žodžiai)
  • Pedagogikos konspektai
  • Microsoft Word 13 KB
  • Viešosios kalbos samprata
    10 - 3 balsai (-ų)
Viešosios kalbos samprata. (2015 m. Gegužės 09 d.). http://www.mokslobaze.lt/viesosios-kalbos-samprata.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 02:23