Viešosios kalbos specifika


Lietuvių aprašymas. Viesosios kalbos specifika.


Tik susipažinus su kalbų rūšimis ir joms būdingomis stiliaus ypatybėmis, įgyjama praktinio pritaikymo patirties – mokomasi oratorinio stiliaus normos pajautimo. Objektyvūs stiliaus veiksniai rodo, jog iš tiesų neįmanoma taikyti vienintelio oratorinio stiliaus kriterijaus, bet galima kalbėti bent jau apie tinkamą (kaip normą) tam tikros rūšies ar žanro kalbos stilių. Stiliaus norma nėra pastovi: juk pamažu kinta net gramatinės taisyklės. Kas buvo tinkama ir estetiška senaisiais amžiais, pavyzdžiui, Baroko Lietuvoje, šiais laikais skambėtų per daug įmantriai, nenatūraliai. O palyginti neseniai – prieš dvidešimt ar trisdešimt metų sakytos viešosios kalbos, ypač iš aukštų valdžios tribūnų, šiandieniniam klausytojui galbūt keltų nuostabą: jos atrodo oficialios, trafaretiškos, su įšalu oratorių burnoje. Totalitarinėje visuomenėje iškalba paprastai prigęsta, nes tokiai visuomenei laisvai, atvirai ir drąsiai kalbanti ir savitai jaučianti asmenybė yra pavojinga. Iš tiesų bendrieji oratorinio stiliaus reikalavimai, tuo labiau įvairių rūšių bei žanrų stiliai priklauso ir nuo epochos – tam tikro laikotarpio visuomenės padėties ir skonio – kalbos harmonijos ir saiko supratimo. Todėl natūralu, kad ir retorikos veikalų autoriai, remdamiesi bendraisiais tradicinės retorikos principais, iš jos pasiima tik tai, kas atitinka jų epochos dvasią, kas tinka jų nacionalinei kalbai bei kultūrai – šitaip susiformuoja savos normos, kuriamos savos taisyklės.

  • Lietuvių kalba Aprašymai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 4 puslapiai (1038 žodžiai)
  • Lietuvių aprašymai
  • Microsoft Word 10 KB
  • Viešosios kalbos specifika
    10 - 3 balsai (-ų)
Viešosios kalbos specifika. (2015 m. Spalio 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/viesosios-kalbos-specifika.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 16:18