Virusologijos egzaminas


Veterinarijos konspektas. Bendrosios virusų savybės , virusų kilmė. Virusų dydis ir struktūra. Virusų baltymai , lipidai ir angliavandeniai. Virusų klasifikacija. Virusų fizinės savybės , atsparumas fiziniam ir cheminiam poveikiui. Virusų adsorbcija ląstelės paviršiuje , penetracija. Transkripcija , transliacija , genomo replikacija. Dnr rnr. Ląstelės DNR. Virionų surinkimas ir pašalinimas iš ląstelės. Klasikinės inaktyvuotų virusų vakcinos. Klasikinės gyvų nusilpnintų virusų vakcinos. Tiesioginiai virusų nustatymo būdai. Virusų antigeno nustatymo metodai.


1. Virusai – ypatinga gyvybės forma, neturinti ląstelinės sandaros, nesidauginanti ne ląstelėse ir įgyjanti gyvybės požymių tik ląstelių viduje.

Virusai nematomi optiniu mikroskopu. Nesidaugina kaip bakterijos dirbtinėse mitybinėse terpėse

Unikali virusų savybė - turi tik vieno tipo nukleorūgštį: DNR arba RNR. Visi kiti mikroorganizmai turi ir DNR, ir RNR. Neturi nuosavo metabolizmo, todėl jiems nereikia mitybos medžiagų, nevykdo nei asimiliacijos, nei disimiliacijos. Patekę į ląstelę, jie perduoda savo genų medžiagą. Tuo pačiu metu naudoja ląstelės biosintezės sistemą savo struktūros komponentų sintezei. Kai kurie virusai integruoja savo genomą į ląstelės genomą. Tokie integruoti virusų genai tampa provirusais, t.y. virsta lyg pačios ląstelės genų grupe. Išskirtinė virusų savybė - jų dauginimosi būdas:

Iš esmės ne virusas dauginasi, o ląstelė, į kurią pateko virusas, daugina savo parazitą. Virusams būdingos gyvųjų organizmų savybės: –gebėjimas daugintis, t. y. ląstelėje gaminami į protėvius panašūs palikuonys; –Paveldimumas ir kintamumas; –Užima tam tikrą ekologinę nišą; –Evoliucionuoja, kaip ir gyvieji organizmai. Tačiau pastaruoju metu virusologai linkę teigti, kad virusai nėra mikroorganizmai, nes neturi ląstelinės sandaros ir minimalios organizmo organizacijos, t.y. nėra gyvi. Tačiau nėra ir visuotinai priimto gyvybės apibrėžimo.

Iki šiol nepavyko rasti virusų fosilijų. Nepavyko aptikti net nukleorūgščių fragmentų gintare aptiktuose vabzdžių ir augalų inkliuzuose. Matyt dėl to, kad: –Virusai pernelyg maži; –Pernelyg labilūs (neatsparūs aplinkoje); –Pagrindiniai tyrimo metodai virusų evoliucijoje – molekuliniai tyrimai (virusų genomo intarpų aptikimas kai kurių gyvūnų genome).

1. Virusai yra sudėtingesnės struktūros mikroorganizmų, pvz., bakterijų, regresyvios evoliucijos produktai. Tapę ląstelių parazitais, virusai prarado ląstelinės struktūros elementus, bet išsaugojo savo genus, kuriuos gaubia saugantys dangalai, padedantys įsiskverbti į ląstelę.

Pirmąkart virusų dydis buvo nustatytas filtravimo pro filtrus metodu: tokių filtrų akelės yra

žinomo dydžio. Dabar virusų dydis nustatomas pagal duomenimis, gautus ultracentrifugavimo arba

Apvalkalas – virusų apvalkalas – membrana, panaši į ląstelių membranas. Sudaryta iš lipidų, proteinų ir glikoproteinų. Glikoproteinai yra specifiški virusui ir užkoduoti virusų genome. Jie gali suformuoti viruso dygius (spikes) ir pritvirtinti virusus prie ląstelių. Vieni iš jų prisijungia prie eritrocitų ir vadinami hemagliutininais. Virusai be apvalkalo (nukleokapsidės) atsparūs džiovinimui, rūgštims, taip pat virškinamojo trakto fermentams ir tulžies rūgštims. Plinta fekaliniu-oraliniu būdu (rotavirusai)

Apvalkalėtųji virusai – stabilūsskysčiuose, šie virusai lengvai pažeidžiami džiovinant, rūgščioje aplinkoje, veikiant eteriu, lengviau perduodami per skysčius (oro lašeliniu būdu, per kraują, sekretus), dauguma jų žūva virškinamajame trakte.

1.Spiralinė simetrija – panašūs į lazdeles, kapsomerai atkartoja spirale susuktos nukleorūgšties konfigūraciją. Jie panašūs į ilgas lazdeles ar cilindrus. Spiralinio cilindro pavidalo kapsidė gaubia nukleorūgštį. Kapsidės kapsomerai pakartoja visas nukleorūgšties spiralės konfigūracines detales. Tipiškas tokios struktūros pavyzdys - pasiutligės virusas.

2.Daugiabriauniai ikosaedrinės (kubinės) simetrijos virusų kapsomerai sudaryti iš 5-60 protomerų, kapsidė – nuo 12 iki 252 kapsomerų. Šių virusų kapsidę sudaro pasikartojantys tie patys baltymų molekulių dariniai, kurie sujungti į geometriškai taisyklingą struktūrą – ikosaedrą. Ikosaedras - daugiabriaunis, turintis 20 trikampių paviršių ir 12 kampų simetrinę struktūrą, virusų nukleorūgštis yra kapsidės ertmėje. Tipiški - adenovirusai, poliovirusai, herpesvirusai, retrovirusai ir kt. Forma yra sferinė. Adenovirusai.

Sudėtingieji virusai. Kai kurie virusai neturi nei kubinės, nei spiralinės simetrijos. Jie yra sudėtingesnės morfologinės sandaros, todėl vadinami sudėtingaisiais, arba kompleksiniais, virusais. Pavyzdžiai: raupų virusai, bakteriofagai.

Virusų baltymai skirstomi į struktūrinius ir nestruktūrinius.

Struktūriniai - sudarantys dalį viriono kapsidės ir apvalkalo.

Apvalkaluose yra glikoproteinų. Juos koduoja viruso genomas. Tačiau monosacharidų ir disacharidų molekules į proteinų sudėtį įtraukia ląstelių fermentai.Virusų glikoproteidai yra virusų tvirtinimosi molekulės. Jie lemia virusų antigeniškumą (savybę sukelti imuninį atsaką).

Dauguma šeimų (72 iš 94) nėra priskirtos kuriam nors virusų būriui. Žinomi 6 virusų būriai:

Caudovirales (turintys „uodegą“) dsDNR (bakterijų virusai)

Mononegavirales – nesegmentuoti (-) poliarizacijos ssRNR (augalų ir gyvūnų virusai)

Nidovirales (+) poliarizacijos ssRNR (stuburinių virusai)

Picornavirales (+) strand ssRNR augalai, vabzdžiai ir stuburiniai)

Tymovirales ištisinė (+) ssRNR (augalai)

Ne visos virusų šeimos suskirstytos į gentis. Virusų klasifikacija nėra užbaigta. Naujausias klasifikavimo būdas – pagal Baltimore. Paremtas virusų genomo struktūros požymiais.

Virusologijos egzaminas. (2015 m. Gruodžio 06 d.). http://www.mokslobaze.lt/virusologijos-egzaminas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 12:03